Kokie tokioje situacijoje būtų agresyvaus NATO bloko veiksmai? Remiantis 5-uoju šios organizacijos sutarties straipsniu visos NATO narės privalės suteikti Estijai neatidėliotiną karinę pagalbą.
Jeigu Estijos sąjungininkai atsisakytų vykdyti savo įsipareigojimus, tai taptų istorinės reikšmės įvykiu ir reikštų NATO pabaigą, JAV, kaip pasaulinės galybės ir Vakarų saugumo garanto, pabaigą bei putiniškos Rusijos visišką politinį dominavimą ne tik „Rusų pasaulio“ areale, bet ir visame Europos kontinente.
Ir vis dėlto – atsakymas į klausimą, kad NATO gins Estiją, jei ją bandys suskaldyti branduolinį ginklą turinti valstybė, nėra toks jau aiškus. Tuo labiau, jei Putinas pareikš, kad jei galingesnės nei Rusijos NATO konvencinės pajėgos kels grėsmę naujoms šventoms „Rusų pasaulio“ sienoms, jis bus priverstas atsakyti branduoliniais smūgiais: pavyzdžiui, sunaikins dvi Europos sostines.
„Narvos paradoksas“ yra Putino sugebėjimas vienu mostu visus Vakarus priversti svarstyti neįtikėtiną pasirinkimą – žeminanti kapituliacija ir pasitraukimas iš pasaulio istorijos arba branduolinis karas su žmogumi, kuris yra kitoje realybėje.
Ir pabandykite dabar pabūti Nobelio taikos premijos laureato Baracko Obamos vietoje. Jis liko vienintelis, kuris gali kažkaip įsikišti į netikėtai paaštrėjusį konfliktą dėl niekam Amerikoje nežinomo, kad jis kur prasmegtų, Narvos miestelio.
O visa Europos ir Amerikos visuomenė draugiškai skanduoja, kaip ir prieš 75 metus: „Mes nepasirengę numirti dėl Dancigo (Narvos)! Estijos krizės negalima išspręsti karinėmis priemonėmis. Būtina skubiai pasiųsti ESBO misiją, kuri atskirtų žaliuosius žmogeliukus ir Estijos savigynos armiją“.
Narvos paradoksas yra Putino sugebėjimas vienu mostu visus Vakarus priversti svarstyti neįtikėtiną pasirinkimą – žeminanti kapituliacija ir pasitraukimas iš pasaulio istorijos arba branduolinis karas su žmogumi, kuris yra kitame išmatavime.
Ši dilema pastaruoju metu svarstoma daugelyje pasaulio smegenų centrų. Man teko dalyvauti kai kuriose diskusijoje.
Dar spalio pabaigoje rašiau, kad Vakarai neturi adekvataus Narvos paradokso sprendimo. Dar daugiau, iš kai kurių NATO narių elgesio ryškėjo viena tendencija. Į ją dėmesį atkreipė „Washington Post“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Jacksonas Diehlas. Svarstydamas apie „proputinišką“ tokių šalių, kaip Vengrija, Čekija ir Slovakija, politiką jis teisingai pastebi, kad jos taip elgiasi ne tik dėl ekonominių priežasčių.
„Kai kurios jų, atrodo, pasirinko kitus saugumo ir ideologijos prioritetus. Jos priėjo išvados, kad neverta laukti patikrinimo praktikoje, ar Putinas nejuokavo apie savo kariuomenės žygius į buvusio sovietų bloko sostines, ir ar Obamos vadovaujamas NATO tokiu atveju ateitų į pagalbą“.
Atrodė, kad Kremlius savo hibridiniame kare su Baltijos kaimynais laimėjo pirmąją psichologinę pergalę: trys NATO šalys iš „Vyšegrado ketvertuko“ jau svarsto galimybę, kad NATO atsisakytų ginti Baltijos šalis nuo istorinių rusų žemių surinkėjų.
Šio hibridinio karo instrumentai įvairūs: Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimai apie rusų priespaudą, reguliarūs Rusijos karinių lėktuvų įsiveržimai į kaimyninių šalių oro erdvę, estų kariškio pagrobimas, sienos su Estija nepripažinimas, Lietuvos laivo areštas, „iš konteksto ištraukta“ Putino frazė apie tai, per kiek dienų jis užimtų Rygą, Taliną, Vilnių, Varšuvą ir Bukareštą.
Ir vis didesnį vaidmenį šiame hibridiniame arsenale, ir ne tik Baltijos šalių atžvilgiu, vaidina žvanginimas branduoliniu ginklu, tiesioginis branduolinis šantažas, oficialiai įtvirtintas naujoje Rusijos karinėje doktrinoje, kuria Rusijai leidžiama panaudoti branduolinį ginklą per regioninius ir net lokalius konfliktus.
Bet dabar situacija visiškai kita. Vakarų šalių požiūris į putinišką režimą lapkritį įveikė ribą, po kurios neįmanoma sugrįžti į ankstesnį būvį.
Bet dabar, gruodžio 1-ąją, situacija visiškai kita. Vakarų šalių požiūris į putinišką režimą lapkritį įveikė ribą, po kurios neįmanoma sugrįžti į ankstesnį būvį.
Putinas galiausiai pasiekė savo. Jis dabar „partnerių“ vertinamas kaip strateginė problema, reikalaujanti greito ir aiškiai suformuluoto atsako.
Sunku pasakyti, kas taip paveikė buvusius Putino kolegas G8 ir sukėlė atstūmimo efektą.
Galbūt jo kalba Valdajaus klube, kai jis jau ne privačiame pokalbyje telefonu, o viešai grasino sukelti dar kelis konfliktus dėl geopolitinių interesų susikirtimo: „Dabar smarkiai išaugo eilės aštrių konfliktų, kuriuose jei ne tiesiogiai, tai netiesiogiai dalyvautų didelės valstybės, tikimybė. Dėl to rizikos faktoriumi tampa ne tik tradiciniai valstybių tarpusavio nesutarimai, bet ir kai kurių valstybių vidaus problemos, ypač, kai kalbama apie šalis, kurios yra didelių valstybių geopolitinių interesų susikirtimo zonoje, arba kultūrinių, istorinių ir ekonominių civilizacijų paribiuose. Ukraina, apie kurią daug kalbėjome ir dar kalbėsime, – vienas iš tokio pobūdžio konfliktų pavyzdžių.“
„Valdajaus kalba“ tapo logišku „Krymo kalbos“ tęsiniu apie suskaldytą tautą, Rusų pasaulį ir tautos išdavikus.
„Krymo kalba“ buvo toks akivaizdus Hitlerio „Sudetų kalbos“ perdirbinys, kad žinomas Kremliaus propagandistas Migranianas pabandė sušvelninti nemalonų įspūdį, iškėlęs „gerojo Hitlerio“ koncepciją: taip, Putinas iš tiesų kalba kaip Hitleris, bet kaip „geras“ Hitleris, istorinių vokiečių žemių vienytojas, koks Reicho kancleris esą buvo iki 1939-ųjų.
Lyg patvirtindama Migraniano teoriją apie du Hitlerius, Putino Sočyje pasakyta kalba dar labiau priminė Hitlerį, tik jau „blogąjį“, tą, kuris Neville'ui Chamberlainui parašė du laiškus 1939 metų rugpjūčio 23 ir 25 dienomis (neįtikėtinai sutampančias citatas parinko A.Ilarionovas).
Kelią nuo „gero“ iki „blogo“ Hitlerio (pagal Migranianą) Putinas įveikė per 8 mėnesius (2014 m. kovas-lapkritis). Jis užtruko beveik tiek pat laiko, kaip ir jo pirmtakas (1938 m. rugsėjis-1939 m. rugpjūtis).
Matyt, tą pačią ideologiją ir praktines iniciatyvas Putinas dėstė ir Vokietijos kanclerei Angelai Merkel per jų istorinį kelias valandas trukusį susitikimą Brisbene, Australijoje. A.Merkel po šio pokalbio buvo ištikta šoko, sprendžiant iš jos beprecedenčių aštrių komentarų ir tolesnių žingsnių.
Dabar Vakaruose nėra Churchillio ir Roosevelto lygio politikų, bet atrodo, kad kolektyvinis Vakarų Chamberlainas, lėtai sukiodamasis, vis dėlto surado adekvatų atsaką augančiam Maskvos branduoliniam šantažui. Šio atsako pajėgios imtis tik Jungtinės Amerikos Valstijos ir jis buvo suformuluotas Vašingtone lapkričio 21-ąją.
Dabar Vakaruose nėra Churchillio ir Roosevelto lygio politikų, bet atrodo, kad kolektyvinis Vakarų Chamberlainas, lėtai sukiodamasis, vis dėlto surado adekvatų atsaką augančiam Maskvos branduoliniam šantažui.
Elitiniame Aspeno institute surengta diskusija „Santykių su Rusija krizė“ sutraukė daug amerikiečių diplomatijos veteranų ir Rusijos ekspertų.
Kremliaus branduolinė retorika, kurios tikslas buvo sukelti abejonių dėl esminio NATO 5-ojo sutarties punkto laikymosi, buvo išgirsta, išanalizuota ir įvertinta.
Visi diskusijos dalyviai palaikė sprendimą Baltijos šalyse ir Lenkijoje nuolat dislokuoti NATO karinius junginius, tarp jų – ir amerikiečių.
Šių karinių junginių dydis neturi didelės reikšmės. Jų paskirtis nėra pulti ir, reikia tikėtis, jiems neteks ir vykdyti gynybinių operacijų.
Esminis yra amerikiečių karių ir karininkų buvimo faktas. Jie – gyvasis sulaikymo ginklas, įkaitai mirtininkai, jeigu norite.
Kremliaus šantažistai, jau beveik metus plepantys apie radioaktyvias dulkes ir besijuokiančius „Iskander“ kompleksus, vylėsi, kad į Baltijos šalis įvesdami mandagius žalius žmogeliukus ir mosuodami branduoliniu vėzdu jie išgąsdins ir paralyžuos Europą ir JAV klausimu: „Ar jūs pasirengę mirti dėl Narvos?“
Tačiau simbolinis amerikiečių karių buvimas Narvos rajone psichologiškai situaciją apsuka 180 laipsnių.
Jei ten pasirodytų nors vienas ginkluotas mandagus žalias žmogeliukas, tai automatiškai reikštų Rusijos visaapimančio karo su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis pradžią.
Esminis yra amerikiečių karių ir karininkų buvimo faktas. Jie – gyvasis sulaikymo ginklas, įkaitai mirtininkai, jeigu norite.
Egzistencinis klausimas dabar jau adresuojamas ne Vakarams, o Putinui ir jo artimiausiems bendražygiams: „Ponai Gangrena, Žvairy, Michailai Ivanyčiau, Kareivi ir kaip ten dar jūs, ar jūs iš tiesų pasirengę mirti dėl Narvos? Nejaugi neturite pinigų gyventi ramiai?“
Kaip neseniai mums pranešė antras pagal reikšmę (po A.Venediktovo) kurmis Rusijos valdžios viršūnėse S.Belkovskis, aštri diskusija šia labai aktualia tema jau senokai vyksta Rusų pasaulio vado aplinkoje.
Aiškėja, kad ne visiems šiems nuostabiems rusų žmonėms, turintiems papildomą dvasingumo chromosomą, taip jau norėtųsi mirti. Tiesą sakant, niekam nesinorėtų, išskyrus patį vadą, kuris urbi et orbi dar balandį apreiškė apie tokį suicidinį vos ne visų etninių rusų pasiryžimą.
Pusė jų (tarsi ir konservatoriai) mano, kad mūsų pergalė branduoliniame kare bus lengva, pasiekta nedidelėmis aukomis, daugiausia – svetimomis. Apgailėtinas ir neryžtingas Obama tiesiog nespės ir nedrįs atidaryti savo branduolinio lagaminėlio. Todėl ir mirti jiems su šypsena, gaila, bet taip ir neteks.
Kita pusė (tarsi ir pažangūs), nė trupučio neabejodami vado didybe, kviečia jį laimėti dar vieną didingą pergalę – sugriauti suktus JAV planus, neleisti jiems mūsų įtraukti į naikinantį karą ir sugrįžti prie pragmatiškų santykių su Vakarais.
Ir vieni, ir kiti naiviai mano, kad jiems pavyks išsaugoti Vakaruose savo aktyvus, nekilnojamąjį turtą, vaikus universitetuose, medicinines paslaugas ir kitas malonias smulkmenas.
Ir vieniems, ir kitiems turiu dvi naujienas. Pragmatiškų santykių jau nebebus. Aktyvai geriausiu atveju bus įšaldyti.
Atsakydamas į bet kokį branduolinį smūgį JAV ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas, įveikęs savo įgimtą kuklumą ir neryžtingumą, atidarys savo branduolinį lagaminėlį. Manykite, kad jau atidarė.
Šis Rusijos politologo Andrejaus Piontkovskio komentaras paskelbtas interneto laikraštyje kasparov.ru
