Daug svarbiau, kad jis laiko save svarbiausios istorinės misijos – modernizuoti Rusiją – vykdytoju, o tai mūsų šaliai leistų atsistoti į vieną gretą su pirmaujančiomis valstybėmis ir pasivyti ne tik Portugaliją, bet gal, kokių tik pokštų velnias neiškrečia, net labiau klestintį Liuksemburgą.
Štai jau keli šimtmečiai Rusijos istorijoje kaip kvailoje begalybėje kartojasi vis tas pats siužetas. Dar ir dar kartą atsiranda caras modernistas, skelbiantis urbi et orbi: „Mes atsilikome nuo pirmaujančių Vakarų valstybių penkiasdešimčia metų, jei mes to kelio nepraeisim per dešimt penkiolika metų, būsime sutrypti.“
Nesvarbu, kam priklauso šitie žodžiai – gal Petrui Aleksejevičiui, o gal ir Josifui Visarionovičiui.
Pastatydamas visą šalį piestu, o visus jo išmintimi abejojančius sugrūsdamas piestoje, modernizuotojas iš visų jėgų puola modernizuoti ir, kaip dažnai būna, įgyvendina iškeltą tikslą. Didžiulių aukų kaina jis pasiveja amžinai viliojančius ir amžinai mūsų nekenčiamus Vakarus tai gaminamų patrankų ir fregatų skaičiumi, tai ketaus ir plieno apimtimi vienam šalies gyventojui. O tai leidžia mums nugalėti švedus prie Poltavos, įžengti į Paryžių ir keletą kartų į Berlyną, pirmiems išeiti į kosmosą.
Bet kažkodėl kiekvieną sykį po dar vieno modernizuotojo dar vieno mobilizacinio triumfo Rusija vėl lieka prie suskilusios geldos. Atsiranda naujas valdovas, priverstas vėl kartoti tą pačią dainelę: „Mes atsilikome, mes turime, Portugalija, padvigubinti, nes mus… ir t. t.“
Tai reiškia, kad į veržlius mūsų modernizacijos šuolių projektus įsivėlė sisteminė klaida. Kažkas Vakarų prigimtyje, taip ir praslystančioje pro mūsų modernizuotojų nuovoką, leidžia jiems vėl mus palikti uodegoje su kalnais ketaus, plieno, rūdijančių raketų bei povandeninių laivų ir svajonėmis apie Trečiąją Romą bei ypatingąjį kelią, kurio slaptasis planas saugomas Specialiame skyriuje.
Kai jaunasis imperatorius Petras Aleksejevičius atsidūrė Amsterdame, jis liko sužavėtas Europa. Jam viskas patiko – puikios laivų statyklos, švarus grindinys, įstabios šokolado padavėjos.
Savaime suprantama, imperatoriui kilo noras visa tai nedelsiant perkelti į Rusiją. Bet taip, kad ir toliau galėtum kapoti galvas šauliams ir, atsitraukus nuo valstybės reikalų, lipti į rūsį kiek atsipūsti, ant kankinimų suolo patardžius įpėdinį dėl nesankcionuotų ryšių su užsieniečiais.
Jei Petrą, nuo vaikystės besidomintį laivynu, labiausiai pribloškė laivų statyklos, tai Vladimirą ant menčių paguldė vokiškas alus, kuriam skirti vieninteliai ryškūs ir emociškai prisodrinti ganėtinai nuobodaus pasakojimo „Pokalbiai su Vladimiru Putinu“ puslapiai.
Praėjo dar trys šimtai metų ir į Drezdeną atvažiavo jaunas sovietinis KGB karininkas, ištikimas ir tvirtas partijos bei jos ginkluotojo būrio karys. Drezdenas, tiesą pasakius, tuo metu rusų dėl modernizuotojų pasiekimų jau buvo ne visai Vakarai, bet vis dar ganėtinai Vakarai, kad šnipą, atklydusį iš Rytų, ištiktų futurošokas.
Jei Petrą, nuo vaikystės besidomintį laivynu, labiausiai pribloškė laivų statyklos, tai Vladimirą ant menčių paguldė vokiškas alus, kuriam skirti vieninteliai ryškūs ir emociškai prisodrinti ganėtinai nuobodaus pasakojimo „Pokalbiai su Vladimiru Putinu“ puslapiai. Matyt, siurbčiodamas tą gundantį nepaneigiamai buržuazinį gėrimą, jaunasis karininkas priėjo prie svarbių pasaulėžiūros išvadų apie sovietinės komunistinės sistemos ekonomikos pasmerktumą.
Todėl tapęs prezidentu V.Putinas visiškai nuoširdžiai nori Rusijoje sukurti klestinčią rinkos visuomenę – „kaip pas juos, Vakaruose“.
Bet taip, kad būtų ir V.Surkovo vadovaujama „demokratija“, ir I.Sečino nusmailinta „administracinė vertikalė“, ir „įstatymo diktatūra“ su žmogiškais V.Ustinovo ir V.Kolesnikovo veidais. Ir kad galima būtų prieštaraujančius oligarchus į rūsius sukišti, iš kur jie rašys atgailaujančius laiškus: „Koba, kam tau mano mirtis?“, o pritariantys dės po dešimt kiaušinių vienu kartu, o liberalūs ministrai pasitempę stosis ir vaizduos klounus televizijos žiūrovų pasismaginimui, o gubernatoriai virs ištikimais naminiais gyvūnais.
Kai dėl gubernatorių, tai nebe back in USSR. Tai jau back in 1580. „Esmi tavas dvokiantis šuva, valdove“ – štai šiuolaikinio rusų „elito“ nuo Čiubo iki Čiubaiso paskutinės mados politinė filosofija.
Štai čia, matyt, ir glūdi sisteminė mūsų šlovingiausiųjų administratorių klaida, kartojama šimtmetis po šimtmečio.
 |
| A.Piontkovskio knyga |
Sužavėti Vakarų vaisiais ir geidžiantys jais naudotis, mūsiškiai skitų valdovai su pasipūtėliška panieka nepripažįsta Vakarų civilizacijos šaknų, jų dvasios, nekenčiamos Laisvės ir Žmogaus Orumo dvasios. Todėl pas mus ir bus Putinas visiems laikams, kad ir kokią pavardę jis turėtų kitą kadenciją.
***
Ši ištrauka – iš ką tik lietuvių kalba „Versus aureus“ leidyklos išleistos Andrejaus Piontkovskio knygos „Trečiasis kelias...į vergiją“. Vieno žymiausių rusų intelektualo, politologo ir publicisto A.Piontkovskio knygoje pateikiamos šiuolaikinio Kremliaus politikos įžvalgos, vertinami oficialiosios Rusijos valdžios sprendimai, lemiantys šios valstybės vidaus bei užsienio politikos trajektorijas. Aštrios formuluotės, drąsūs, o kartais ir šokiruojantys vertinimai, kandūs V. Putinui ir jo aplinkai skiriami epitetai padeda lengvai, bet nepaviršutiniškai suvokti gilumines Rusijos politinio gyvenimo realijas. Trumpi, stilistiškai lengvi publicistiniai straipsniai nepaprastai taikliai ir esmingai atskleidžia politinius Rusijos skaudulius, negailestingai demaskuoja formuojamą politinės galios vertikalę ir tuo pačiu metu parodo esant kitokią Rusiją – siekiančią demokratijos, puoselėjančią laisvės ir humanizmo idealus, turinčią laisvus ir dorus piliečius.
