Čia, įbedus akis į gelstančius puslapius, mane užklupo klausimas: ar kultūros spaudinio virsmas apdailos medžiaga prieš keletą metų neliudijo kokio nors gilesnio visuomenės sąmonės virsmo, įtvirtinančio (-usio?) vienakryptę kultūros virtimo chaltūra tendenciją?
Ne. Turėjau sau pripažinti, kad esminių transformacijų nebuvo, – pokyčiams giliuosiuose pasąmonės sluoksniuose tiesiog neužteko laiko. Netgi atvirkščiai, – menininkas visuomenės akyse nūnai nebėra toks niekdarys kaip prieš šešetą metų. Tačiau, pavyzdžiui, suvokimo, kam atstovauja ir kam apskritai reikalinga kultūrinė spauda, nuo to laiko nė kiek nepadaugėjo, – ir tada, ir dabar kultūrlaikraščiais išklijuoti sienas rodytųsi racionalesnė išeitis, negu juos skaityti.
Nors diskusija apie kultūrinės spaudos misiją, funkciją ir prasmę šiuolaikinėje visuomenėje yra pritilusi (kartais jau atrodo, jog didelė dalis žmonių tiesiog nebežino, kad yra tokie „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „Nemunas“ ir t.t.), jos išvadas, apibendrintas iki teiginio, kad kultūrininkai yra išmaldos kaulytojai, o kultūrinė spauda – nepaskaitoma, galime aptikti interneto komentaruose ar išgirsti privačiuose pokalbiuose. Stebint kitus Lietuvoje vykstančius procesus, nekyla abejonių, kad tai yra tikroji vadinamosios liaudies nuomonė.
Tai liūdina. Vis dėlto gerokai nemaloniau, kad kultūrinę spaudą ignoruoja arba prie jos gerinimo prisidėti nėra linkusi nemaža dalis intelektualų, kuriems ši spauda visų pirma ir yra skirta. (Taip, gerbiamieji ekonomikos ekspertai, baksnosiantys pirštu į negausius pardavimus, – rinkos dėsniai šiame segmente neveikia arba veikia tik iš dalies: kultūrinė spauda yra erdvė, kur kultūra apmąsto pačią save ir nusistato vertę, tačiau tai ne ta vertė, kurią vėliau būtų galima mainyti į popierių, honorarus arba spaustuvės paslaugas; tuo turės pasirūpinti valstybė).
O gal kultūrlaikraščių vis dėl to yra per daug ir juos tikrai reikia naikinti?
Be abejo, jie nėra nusistatę prieš kultūrinę spaudą iš principo, – kiekvienas iš jų rastų šimtą priežasčių, kodėl kultūrinė spauda yra vertinga ir neišvengiama kaip oras, tačiau tai nesukliudytų jiems manyti, kad kultūrlaikraščių turiniu ir leidyba privalo rūpintis kiti.
Šiame kontekste norėtųsi atkreipti dėmesį į teiginį, esą kultūrinė spauda, – o ir kultūra apskritai, – vos vegetuoja, kurį, neįžvelgdami dviprasmybės, mielai vartoja ir patys kultūrlaikraščių darbuotojai. O juk šis teiginys, be abejo, skirtas akcentuoti finansines kultūrinės spaudos problemas, drauge perduoda nepageidaujamą žinią ir apie jos idėjinį (turinio) silpnumą, menkumą, netgi neįgalumą – lyginant ją su neva didesnę pridėtinę vertę kuriančiomis sritimis (ir kitų šalių „didelėmis“ kultūromis – jei kalbama apie visą kultūrą).
Ką jau kalbėti apie tuos atvejus, kai abejingumas ar net nekonstruktyviai kritiškas nusistatymas egzistuojančios kultūrinės spaudos atžvilgiu dargi paryškinamas siekiant parodyti, kad požiūrio skleidėjas nėra tradicinis (t.y. aimanuojantis dėl pinigų stygiaus) lietuvių kultūros veikėjas, arba, dar blogiau, pasiryžus sudaryti įspūdį, neva jis veidrodiškai atspindi visuomenės nuomonę, būdamas iš anksto apsibrėžęs, kad pastarosios nuomonė apie reiškinį bus tik ironiška arba griežtai neigiama.
Šitaip kultūrinei spaudai dirbtinai primetamas menkesnio, silpnesnio trečiojo brolio vaidmuo, ir formuojasi uždaras ratas: žinia apie nepaskaitomumą bei neįgalumą, nors šios savybės tik tariamos, nepritraukia kūrėjų nei skaitytojų, na, o kūrėjų ir skaitytojų vakuumas sudaro realias sąlygas neįgalumui vystytis.
Štai kodėl turime kultūrinę spaudą tokią, kokią turime, – gal ir ne tobulą, bet tikrai ne blogiausią, suvokiant, kaip smarkiai mes patys stengiamės nevertinti to, kas kiekvieną savaitę pasiekiama nepaisant nepriteklių ir nemažos dalies kultūrininkų nenoro dalyvauti tą spaudą kuriant. O gal kultūrlaikraščių vis dėlto yra per daug ir juos tikrai reikia naikinti? Gali būt – bet prieš naikindami būtinai atsiklauskime kaimynų latvių, andai jau atlikusių vivisekciją – ar labai džiaugiasi...
