Dviratininką šiais metais galėjai išvysti visur – gatvėje, miške ir parke, riedantį šaligatviais, nešantį dviratį pažintinių takų laiptais. Neatlaikiusios paklausos ištuštėjo dviračių parduotuvės. Netikėtai paaiškėjo, kad ne tik Amsterdame, bet ir Lietuvoje dviračių takuose įmanomos spūstys.
Tai – didžiulė sėkmė, ypač suvokiant, kiek ilgai būtų tekę laukti šių pokyčių, jei ne užklupusi pandemija. Vis dėlto sparti dviračių infrastruktūros plėtra ir staigus (neplanuotas, netikėtas) dviratininkų skaičiaus didėjimas sukūrė ir problemų, su kuriomis anksčiau susidurti netekdavo.
Didesnioji dalis važinėtojų dviračiais būdavo „užkietėję“ dviračių entuziastai, suvokiantys eismo specifiką ir turintys bent jau bazinių KET žinių. Dviračiu į miestą išvažiavus visiems, paaiškėjo, kad daugelis naujokų neturi absoliučiai jokio supratimo apie eismą – ne tik apie elgesį, pavyzdžiui, perėjose, bet ir apskritai apie šviesoforo signalus, kelio ženklinimą, judėjimą dviračiu šaligatviais ir t.t.
Iš dalies naujokų nemokšiškumas, iš dalies – tai, kad daugelis eismo dalyvių dviratininkus suplaka su paspirtukininkais, jau nuo seno turinčiais blogą vardą, lėmė kiek netikėtus pėsčiųjų požiūrio į dviratininką pokyčius: iš daugiau ar mažiau abejingo šiemet jis tapo aktyviai priekabus.
Kaip žmogus, sezono metu minantis pedalus daugiau mažiau kiekvieną dieną, galiu pasakyti, kad kaip dviratininkas niekada nuo dutūkstantųjų nesulaukiau iš pėsčiųjų tiek daug pasipiktinimo ir replikų. Susidarė vaizdas, kad pėstieji (vėlgi matyt pagal analogiją su elektriniais paspirtukais) atrado dviratininkus ir kaip grėsmę jų saugumui, ir kaip arogantišką, privilegijuotą kastą, kurios patogumui esą eikvojami neva milžiniški pinigai. Ir dar kad dviračių takų infrastruktūros plėtra bei ekologiško transporto gausėjimas kažkokiu mįslingu būdu pažeidžia jų, pėsčiųjų, teises (todėl esą dviratininkus su paspirtukininkais „reikia pažaboti“).
Susidarė vaizdas, kad pėstieji (vėlgi matyt pagal analogiją su elektriniais paspirtukais) atrado dviratininkus ir kaip grėsmę jų saugumui, ir kaip arogantišką, privilegijuotą kastą, kurios patogumui esą eikvojami neva milžiniški pinigai.
Žinoma, tų priekabių būtų galima nepaisyti (juolab kad pandemijos metu agresyvi teisuolystė paūmėjo įvairiose srityse), jei šių keistų nuostatų plitimas eismo dalyvių grupėje, kurios interesai ir šiaip nuolat pažeidžiami, nekurtų prielaidų dar atsainiau žvelgti į pėsčiųjų teises bei demonizuoti ekologiško transporto idėją.
Drįsčiau teigti, kad pėsčiųjų konfrontacija su dviratininkais ir paspirtukininkais – tai labiausiai demotyvuojantis etapas miestų transporto poziciniame kare. Jei į pėsčiojo reikalavimą pažaboti ekologišką transportą būtų įsiklausyta, vis tiek apribojimų naudą (jei tokie būtų įvesti) patirtų ne jis, o automobilininkai, arba, geriausiu atveju, motorizuotas viešasis transportas. Net ir pastaruoju atveju ekologinis efektas būtų kur kas mažesnis, nei tuo atveju, jei patys žmonės judėtų alternatyviomis ekologiškomis priemonėmis ir dar pasportuotų.
Kaltindami ekologišką transportą nebūtais dalykais mes tampame motorinio eismo dalyvių, ypač neatsakingųjų, taip pat kaltinančių dviratininkus ir paspirtukininkus nebūtais dalykais, sąjungininku, paremiame rytais ir vakarais mieste susidarančius automobilių kamščius, sakome „taip“ išmetamoms CO2, sakome „valio“ kietakakčiams, su pasimėgavimu trolinantiems pėsčiųjų ir dviratininkų bendruomenes feisbuke ir, rodos, nuoširdžiai svajojantiems apie pastarųjų išnaikinimą. Siauražiūriškai kreipdami dėmesį į laikinus, atsitiktinius pavojus ir reikalaudami tramdyti ekologišką, saugesnį transportą, mes tikslingai veikiame prieš savo interesą gyventi saugesnėje, sveikesnėje, tvaresnėje aplinkoje.
Jei, pavyzdžiui, vieną dieną išgirstume, kad pensininkai ėmė reikalauti mažesnių pensijų, o dirbantis jaunimas – didesnių mokesčių ir mažiau laisvadienių, laikytume tai cirku arba sukiotume ties smilkiniu smilių. Mums netilptų į galvą, kaip didelė grupė žmonių gali reikalauti jiems akivaizdžiai nepalankų sąlygų ir sprendimų. Betgi kodėl nesistebime, kai pėstysis, nepaisydamas to, kad yra bene pažeidžiamiausia eismo dalyvių grupė, it užsikirtusi plokštelė kartoja motorinio eismo dalyvių argumentus, ir taip ne tik kenkia sau, bet ir teršia ekologiško transporto reputaciją?
Žinoma, reikia džiaugtis, kad pagaliau išmokome kovoti už savo teises ir stengiamės tai daryti kiekviename žingsnyje (deja, ne visada išmanydami, ką kritikuojame). Taip, pėstysis turi teisę keliauti pėsčiųjų zona saugiai, nepatirdamas grėsmės būti partrenktas dviratininko ar paspirtukininko. Taip, pastarieji turi laikytis daugybės formalių reikalavimų, kurių tikrai ne visi (arba ne pilna apimtimi) paiso. Bet ar viskas taip paprasta, ir ar viską galima paaiškinti reglamentais ir ribojimais?
Prieš kaltinant ekologiško eismo dalyvius, siūlau įsitikinti, ar skleisdami nepasitenkinimą mes kartais netransliuojame savo senų nuoskaudų ir išankstinių nuostatų, ypač būdingų dviratininkų priešams. Ar tas dviratininkas, kurį norime paauklėti, tikrai „laksto“ šaligatviu, ar vis dėlto tik įveikia atkarpą nuo dviračių tako iki savo namų durų ar parduotuvės? Atsakykite į klausimą, ar norėtumėte (formaliai įgyvendindami KET nuostatą, nesant dviračių tako, važiuoti gatve) savo sūnų ar anūką į magistralinį kelią, šalia esant plačiam, mažai naudojamam šaligatviui? Matydami dviratininką, lėtai riedantį per perėją degant žalia šviesai, įsitikinkite, ar vis dar galioja (ir ar tikrai logiškas) reikalavimas dviratį per perėją vestis – jūs nebūsite pirmieji, dėl šio reikalavimo logikos didelių abejonių kilo ir LR Seimui.
O gal kartais degina pavydas dėl to, kad milijonai, galėję atitekti papildomai automobilių juostai gatvėje, teko naujam dviračių takui? Ar nepriskiriame dviratininkams nuodėmių, kuriomis visa Europa gąsdinosi pirmojo paspirtukų bumo metu?
Ar nepriskiriame dviratininkams nuodėmių, kuriomis visa Europa gąsdinosi pirmojo paspirtukų bumo metu?
Esu tikras, kad pažvelgus geranoriškai bent jau 70-80% atvejų pasirodys nepavojingi ir nekalti. Net ir paspirtukininkai – chaotiškiausia ir mažiausiai su eismo taisyklėmis susipažinusi grupė, šiurpinusi savo neatsakingumu ir pavojingais viražais, nūdieną nebėra tokia necivilizuota. Tebūnie užtarimo žodis ir jiems, nepaisant keliamo chaoso, suvaidinusiems visgi nemažą vaidmenį perkeliant žmones iš individualios motorinės transporto priemonės į ekologišką, raumenų jėga varomą. Kažin ar be šios tarpinės priemonės, greit atskleidusios savo ribotumą, lietuvių perėjimas prie dviračių būtų vykęs taip greitai ir efektyviai.
Šioje vietoje norėčiau pabrėžti, kad nesiekiu nuvertinti automobilio ir automobilizmo. Didžiausia miestų darnaus judėjimo problema yra ne pats automobilis, o mitologizuota automobilisto viršenybė prieš kitus eismo dalyvius, vis dar palaikoma aukščiausiu lygiu.
Nepaisant ekologiško transporto sėkmių, pėsčiojo, dviratininko, pagaliau paspirtukininko situacija daugelyje šalies miestų vis dar apverktina. Neteisėtai parkuojančius automobilius palaiko netgi policija. Pavyzdžiui, eismo sistema laikinojoje sotinėje organizuota taip, kad palengvintų būtent automobilininko gyvenimą; dviračių takai mieste – neblogai išplėtoti, tačiau nefunkcionalūs, tvoromis atskirti nuo kitos viešosios infrastruktūros, todėl dviračiu vykti iš taško A į tašką B nepatogu. Pėstysis Kaune lieka pačioje paskutinėje vietoje – sankryžose naikinamos pėsčiųjų perėjos, įrengiami atitvarai, neleidžiantys patogiai kirsti gatvės. Visus šiuos dalykus ateity reikės įvertinti iš naujo ir keisti, ir tam reikės blaivaus ir racionalaus žvilgsnio į transporto ateitį.
Ekologiško transporto plėtra – greičiausias, sveikiausias ir ekonomiškai naudingiausias būdas spręsti įsisenėjusias transporto problemas ir naikinti keistokas eismo dalyvių grupių nuostatas vieni kitų atžvilgiu. Juolab kad tos grupės neturi aiškių ribų ir dažniausiai persilieja viena su kita – išlipę iš automobilio tą pačią akimirką tampame pėsčiaisiais, ir patiriame tą pačią žalą, kurią kelia automobilių išskiriamos dujos, triukšmas, pėsčiajam nepritaikyta infrastruktūra, o pėstysis, užlipęs, tarkim, ant dviračio, tampa dviratininku, kurį ką tik, būdamas pėsčiuoju, tvirtino esant grėsme.
Čia dar pridurčiau, kad dviračių, paspirtukų ir kt. ekologiško transporto populiarėjimas paradoksaliai turėtų itin rūpėti būtent automobilių vairuotojams, dabar demonstruojantiems didžiausią nepasitenkinimą – gatvės būtų tuštesnės (t. y. ne visi turintys automobilius visą laiką jais naudotųsi) ir tikslą pasiekti pavyktų greičiau.
Būkime pakantūs vieni kitiems ir keiskime tai, ką galime (ir turime) pakeisti.
