Bene pats blogiausias, – o jis, tiesą sakant, tuo ir didis, – lietuvių rašytojas Jonas Steikūnas (nepainioti su Strielkūnu), bent keliolika savo gyvenimo metų pašventęs didaktinių kliedesių rašymui, manė, kad girtuokliui maloniausia ir patogiausia yra patvoryje.
Žodžius „maloniausia“ ir „patogiausia“ išryškinau kursyvu, nes jie ypač aiškiai parodo (nors autorius tikriausiai apie tai nė nesusimąstė) šiame kontekste mums svarbų poeto požiūrį į alkoholiką: poetas tiki / mano, kad vadinamasis „patvorys“ – o jis, kaip galima spręsti iš gausių užuominų, yra vieta, arba, netgi tiksliau, vaidmuo, priešingas tam, kurio geidžia „doras žmogus“ – yra girtuoklio (t.y. alkoholiko) siekiamybė ir tikrasis tikslas, ir taip yra todėl, kad jis stokoja „doros“. Steikūno pasaulyje girtuoklio noras gulėti patvoryje toks didelis ir toks nenumalšinamas, kad vien juo jis baugiai išsiskiria iš kitų žmonių, realiai tampa nebe žmogumi, bet monstru, kurio neįmanoma pakeisti ar išauklėti – juo galima tik atsikratyti.
Apskritai girtuoklis (alkoholikas/alkoholizmas) Steikūno kūryboje yra baigtiniai dydžiai, turintys nekintančias vertes. Girtuoklyje įsikūnija viskas, kas blogiausia – netgi ir sąmoningai kenkėjiški kėslai (t.y. girtuoklis trokšta ištvirkinti jaunimą ir, pavyzdžiui, suteršti „mūsų genofondą“ ).
Nors mokslininkai jau seniai ištraukė alkoholizmą iš „patvorio“ ir jam apvilko ligonio pižamą (t.y. iš moralinio sutrikimo jis tapo normalia, savo kodą turinčia liga), klausant mūsų šalyje verdančių diskusijų susidaro įspūdis, kad mokslo pasiekimai Lietuvos piliečių nedomina.
Senos kartos grafomano šitokie išvedžiojimai skamba itin juokingai, ir, galima sakyt, vien dėl jų autorius tapo gerai žinomas rašytojų bendruomenėje.
Tačiau kažkodėl niekas nesijuokia ir nebando prieštarauti, kai rimti žmonės ir dar rimtesniais save vaizduojantys politikai mielai ir kuo viešiausiai brėžia ribą tarp normalios visuomenės, normalaus jaunimo, kuriam prekybos alkoholiu sugriežtinimai esą gadins gyvenimą, nes alkoholis jam tik pramoga (t.y. daroma tarsi prielaida, kad jaunimas pats iš savęs pasižymi normalumu, kuris šių žmonių šnekose taip pat yra baigtinis, nekintamas dydis, ir tai neva eliminuoja tikimybę, kad jaunuoliai galėtų turėti problemų dėl jo vartojimo – dabar ar ateityje), ir „bambalinių“ – specifinės žmonių, o gal ir ne visai žmonių, kategorijos, egzistuojančios anapus bet kokių leidimų ir draudimų, neabejotinai „morališkai sugedusios“, kone valingai, kaip Steikūno herojai patvorį, pasirinkusios konteinerį. Tai padarai, kuriems esą taip pat būtina taikyti prekybos alkoholiu suvaržymus (nors daugelis jų tuo pat metu yra įsitikinę, jog „bambaliniams“ nepadės nei draudimai, nei leidimai, todėl logikos – kaip ir Steikūno kūriniuose – čia geriau neieškoti).
Nors mokslininkai jau seniai ištraukė alkoholizmą iš „patvorio“ ir jam apvilko ligonio pižamą (t.y. iš moralinio sutrikimo jis tapo normalia, savo kodą turinčia liga), klausant mūsų šalyje verdančių diskusijų susidaro įspūdis, kad mokslo pasiekimai Lietuvos piliečių nedomina – kad ir kas ką sakytų, daugeliui jų alkoholikas NĖRA ligonis.
Jis NĖRA sociumo narys, o, jeigu kalbėt atviriau, tai tikriausiai NĖRA ir žmogus. Tai – kažkas, kas egzistuoja be konkretesnio savo būties paaiškinimo, ir yra pakenčiama iš esmės tik dėl to, kad neišvengiama. Juolab kad alkoholikai neva tik gadina statistiką, kuri mūsų veržliai šaliai trukdo atrodyti perspektyviai, o davatkoms įduoda į rankas mandatą, ir šie apkrauna „normalius žmones“ „absurdiškais“ ribojimais.
Aš dar galėčiau įsivaizduoti, kad taip šneka šurmulingoji komentarų liaudis, žvitrus jaunimėlis, kurio patirtis užribiuose labai ribota, bet tuo, kad „bambalinius“ (bent jau laikinai) aplenkė alkoholio ribojimai, piktinosi ir gana garbūs politikai. Į „bambalinius“ dantis galando žurnalistai, tinklaraštininkai, įvairūs ekspertai, (šmaikščiais) įspūdžiais iš kaimo parduotuvės socialiniame tinkle dalijosi konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis. Daugelio jų kalbų ir juokų stilius – lyg iš sovietinio filmo „Sveiki, ufonautai“, kuriame nesibodima gretinti alkoholikus ne tik su svečiais iš kitų galaktikų, bet ir su beždžionėmis, kiaulėmis etc.
Tai reiškia, kad mes mentališkai likome pasaulyje, koks buvo prieš 20–30 metų – priverstinio gydymo psichiatrinėse ligoninėse, persekiojimo ir baudimo pasaulyje. (Todėl visai nereikėtų stebėtis kelių Seimo narių iniciatyva atgaivinta idėja alkoholikus priverstinai gydyti nuo alkoholizmo. XXI amžiuje.)
Šioje šviesoje lengviau suprasti gerb. psichiatrą Dainių Pūrą, kuris tvojo savo psichiatrų asociacijos bilietą ant stalo, pareiškęs, kad požiūris į ligonį bei jo teises Lietuvoje tebėra visiškai sovietinis. O štai alkoholikas negali trenkti jokio bilieto ir palikti jo lūkesčių nepateisinusios visuomenės – jam anksčiau ar vėliau tenka priimti žaidimo taisykles ir iškeliauti į užribį, kur jo laukia tas pats legendinis „patvorys“ ir kaip aura jį gaubianti paslydusio, „vertybes paniekinusio“ žmogaus aureolė.
Tai reiškia, kad mes mentališkai likome pasaulyje, koks buvo prieš 20–30 metų – priverstinio gydymo psichiatrinėse ligoninėse, persekiojimo ir baudimo pasaulyje.
Gyvenime man teko susidurti su alkoholiu ir alkoholizmu, ir aš gerai žinau, kokia absurdiška ir kokia neteisinga yra etiketė „bambalinis“.
Daugiau geriantys žmonės, priklausomi žmonės supranta, kad alkoholis nėra skonis ir kvapas; alkoholis yra cheminis elementas C2H5OH, ir kuo jo daugiau (už kuo mažiau pinigų) – tuo geriau. „Bambalius“ gerti pasidaro racionalu nuo tam tikros fiziologinės ribos, kai organizme nebelieka alkoholį skaidančių fermentų ir prisigerti užtenka stiklinės – permanentinis girtumas pradeda tiesiog nieko nebekainuoti. Bet apie tai truputį vėliau.
Pirmiausia svarbu suprasti, kad alkoholizmas prasideda daug anksčiau negu atsukamas pirmasis „bambalys“ – kartais dar genuose. Neretai už jo stovi didelis vidinis poreikis sukišti viską – taip pat ir save – į įsivaizduojamo normalumo gardelį. Bet „normalumas“ – pernelyg nenormali, per daug fizinių ir psichinių jėgų reikalaujanti būsena, kurios galite ir neišvežti be pagalbos iš šalies.
Daugybė žmonių iki jūsų savo kelionę į normalumą baigė toje žmonių grupėje, kurią jūs visaip skambiai bandote atskirti nuo sociumo ir stigmatizuoti. („Ajajaj, o atrodė toks normalus... kas jam pasidarė?“ Nieko jam nepasidarė – tai jūs visi su savo normalumu pražudėte žmogų. Ir dabar norite jį kaip nereikalingą šiukšlių maišą išmesti į konteinerį.)
Kaip įrodyti, kad nėra jokios esminės skirties tarp „normalaus žmogaus“ ir konteinerių „zombio“? Pažvelkite į bet kokią grupelę žmonių. Keli iš jų tikriausiai yra alkoholikai (tik jūs nepastebite, nes ne taip įsivaizduojate geriantį – jums alkoholikas kažkoks zombis, pabaisa). Arba bus alkoholikais ateityje.
Turite mylimų aktorių, rašytojų, mokslininkų, dizainerių? Labai didelė tikimybė, kad bent trečdalis – ką ten trečdalis, kai kuriuose segmentuose ne mažiau nei pusė, o kai kur ir visas 80 procentų atstovų yra (kartais negeriantys, kartais – aktyviai geriantys) alkoholikai. Gali būti, kad jūsų mylimas sportininkas, kuriuo žavėjotės ir didžiavotės prieš keliolika metų, baigęs karjerą ėmė gerti ir dabar voliojasi „patvoryje“ – su šia problema susiduria didžiulis procentas praeityje garsių atletų.
Labai didelė tikimybė, kad jūsų vaikų mylima auklėtoja yra alkoholikė, kad jūsų mamos gerbiamas kunigas pragėrinėja bažnyčios lėšas, jūsų valstybės reikalus tvarko žmonės, iš kurių tikrai nemaža dalis turi vienokių ar kitokių problemų dėl alkoholio. Jūsų sūnus arba dukra, kai jūs išeinate, nugėrinėja iš butelių iš jūsų baro.
Ar tikrai nemanote, kad vieną dieną ten lengvai galite atsidurti ir jūs pats, šiandieną gerbiamas ir (jūsų įsitikinimu) visiškai normalus visuomenės narys? Galbūt dėl paveldėjimo (kurio galbūt irgi neįtarsite turintys, nes tėvas slėpė girtavimą ir manęs geriąs „kaip visi“), galbūt inertiškai kilnodamas taurelę įkandin savo bičiulių, o gal intuityviai savižudiškomis intencijomis – „užsimiršti“, „ištirpti svaigulyje“. Kas čia jus, veltėdį (nes juk alkoholikų, anot jūsų, nebūna ne veltėdžių), supaisys?
O dabar pakalbėkime apie bambalius – kodėl, priešingai nei mano „dori“ politikai, nepritaikyti papildomų sankcijų plastikinei tarai, kurioje parduodamas pigus stiprus alus, yra labai protinga ir labai gerai. (Arba tiksliau – kodėl priešingas scenarijus būtų labai labai blogas. Visiems.)
Žinau, kad prašau neįmanomo dalyko, bet pabandykite save įsivaizduoti prie to savo (sakau „savo“, nes ta reikšme tą žodį vartojate tik jūs) konteinerio. Galit įsivaizduot, kad anksčiau turėjot kažkokį darbą, bet dabar nebeturit – gaunat iš valstybės 102 Eur pašalpėlę. Ją naudojate „bambaliniam“ alui ir „rašalui“ – šitaip daugmaž pavyksta susiversti.
Valgyti jums kaip ir nebereikia – kalorijas gaunate iš alkoholio, skrandžiai susitraukę. Jei kartais pabunda apetitas, numalšinate jį konteineryje, arba, jeigu gyvenate kaime, kažkuo, kas jūsų darže dera nepaisant to, kad jo neprižiūrite. Blogiausiu atveju kaip kiškutis pagraužiate žievės.
Žodžiu, jūs, kaip gyvūnas gyvojoje gamtoje, esate prisitaikęs gyventi su 102 eurais, ir jums visiškai neblogai einasi. Jūs jau esate daug ką praradęs, galbūt dar ir prarasite ateityje, bet vieną dalyką jūs tikrai dar turite – tai galimybę, kad vieną rytą arba vakarą (nes jums dažniausia nebėra skirtumo, rytas ar vakaras) pabudę paklausite: o ką gi aš čia, po galais, darau?
Arba kokių nors socialinių programų vykdytojai galbūt ras kelią pas jus ir bent jau suteiks informacijos, kad yra kitoks būdas gyventi, ir parodys, kad jūs, alkoholikas, kam nors rūpite (tai skamba utopiškai, bet taip – tiems žmonėms taip pat svarbu, kad jie kam nors rūpėtų). Trumpai tariant, kad ir kaip žemai būtumėte, jūs visa apimtimi esate išsaugojęs patį svarbiausią dalyką – galimybę (o kartais netgi ir viltį), kad grįšite į sociumą. Tai labai daug, tai žiauriai daug.
Alkoholikai neatsikvoši – juose arba nutinka kažkas, kas (jeigu galima taip sakyt) pranoksta juos pačius, arba nenutinka. Daug daugiau šansų, kad žmogus mes gerti, pamatęs staigų šviesos blyksnį pro debesį.
Ir štai šioje situacijoje, kurią jūs sunkiai, bet visgi valdote, uždraudžia arba žiauriai pabrangina „bambalinį“. Nes kažkas nusprendžia, kad jūs neturite teisės valdyti padėties. Esate per menkas ir per šlykščiai smirdite. Apskritai esate ne žmogus.
Ir jūs nustojate ją valdyti – nes 102 eurų jums nebeužtenka gerti mėnesį. Teoriškai galėtumėte detoksikuotis, bet tam, kad jus gydytų, pirma reikia prasiblaivyti, o prasiblaivyti be medicinos pagalbos jūs nebegalite, nes – labai tikėtina – mirsite nuo abstinencijos sindromo. Arba jus ištiks baltoji karštinė ir jūs ką nors, pavyzdžiui, užkaposite. Vogti jūs negalite – neturite jėgų. Geriausiu atveju, jei turite vaikų, siunčiate juos vogti arba elgetauti (nors jie tikriausiai ir šiaip vogė bei elgetavo), blogiausiu – tyliai ir ramiai sau mirštate, nė nepabandęs nieko išveblenti valstybei, kuri taip stoiškai teikėsi jūsų nepastebėti.
Tai štai kaip būtų, ir aš čia beveik neperdedu. Kvailystė būtų manyti, kad pabranginę ar atėmę pigų gėralą iš tų, kuriems jo reikia, mes kažkaip jiems padėsime. Ir jeigu taip sako medikai, tai jokie jie ne medikai, o šarlatanai, panašūs į tuos, kurie ligoninėse delyrikams pardavinėdavo vadinamąsias „torpedas“.
Alkoholikai neatsikvoši – juose arba nutinka kažkas, kas (jeigu galima taip sakyt) pranoksta juos pačius, arba nenutinka. Daug daugiau šansų, kad žmogus mes gerti, pamatęs staigų šviesos blyksnį pro debesį. Arba įžvelgęs lemties pirštą butelio simetrijoje. (Alkoholikai irgi turi jausmus – ir kas galėjo pagalvoti?) Maža kur ir mažą ką jis gali pagalvoti. Tačiau niekada tai nebus alkoholio pabranginimas ar uždraudimas. (Jiems prieinamo) alkoholio branginimas ir draudimas vers šiuos žmones desperatiškai blaškytis, žudyti(s), patyliukais išmirti, ir tiek.
Na, o dabar – jau artėju link pabaigos, – pažvelkim iš kitos barikadų pusės. Įsivaizduokim, jūs esate įtakingas politikas. Jūs esate labai įtakingas politikas, ir jūs labai aiškiai matote, kad yra dvi grupės žmonių, dvi interesų grupės.
Vieni – tai potencialūs jūsų rinkėjai, tie „šiuolaikiniai žmonės“, kuriuos vis minite savo rinkiminėse kalbose, ir kuriuos nesunku palenkti savo pusėn šmaikštumu ir kvailais sąmojais, neprarandant ištikimųjų pensininkų balsų, ir anieji, kurių didžioji dalis nebepuoselėja iliuzijų ir tikriausiai liks anapus borto, taigi ir anapus jūsų būsimų rinkimų aktualijų; žmonės, kurių žmogiškumu jūs, beje, širdyje akivaizdžiai linkęs abejoti. Ir jūs turite pasirinkti, nes, na, jūs negalite įtaikauti visiems. Jums viešųjų ryšių specialistai patarė visiems neįtaikauti. Ir jūs pasirenkate – tai, ką pats vadinate „perspektyvomis“, „pažanga“, „šiuolaikiškumu“.
Ir ką tai sako apie jus? Apie jus – kaip žmogų, į kurį kai kas deda viltis? Kad jūs nesate joks politikas. Kad jūs, mielas žmogau, esate dulkė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Andrius Jakučiūnas: Lietuviai ir bibliotekos, žodžiai ir „darbai“