 |
Šiuolaikinė poezija pernelyg sudėtinga, daugialypė, daugiaprasmė, kad literatūriniame renginyje vos kelissyk per metus apsilankantis žmogus galėtų suprasti eilėraštį, tuo labiau poeziją apskritai. Galima netgi sakyt, jog poezijos esmė visuomet liks neprieinama didžiuliam žmonių ratui – beveik visiems žmonėms, nepaskyrusiems savo gyvenimo literatūrai.
Net jei poezija yra tai, dėl ko pasaulis yra toks, koks yra (būkime atviri, dauguma mūsų naudojasi ne tikra, o sukurta patirtimi, todėl ir už savo asmenybę dėkingi turi būti ne efemeriškam gyvenimui, bet realioms knygoms), jos tikra ar tik tariama galia niekada nesujungs, nesuvienys žmonių – nes nebus suprantama, na, o nesuprasta ji paprasčiausiai neegzistuos (nei kaip galia, nei, – deja, – kaip poezija).
Būtent šis poezijos būties aspektas (nebūti lengvai suvokiama) atveria gana liūdną reiškinį: realybėje poezija, – kaip, beje, ir visas menas, – ne jungia, bet veikiau skiria visuomenę į kelias nelygias grupes, savo santykį grindžiančias abipusiu nepasitikėjimu ir/ar (dažniau) abejingumu, – vadinamuosius „intelektualus“ (t.y. tuos, kurie tariasi ją suvokią ir turi instrumentų ją apibrėžti), ir vadinamąją „minią“, kurios santykis su poezija geriausiu atveju bus intuityvus.
Be abejo, ši paprasta schema yra paremta mąstymo klišėmis, ir todėl nebūtų padoru teigti, kad ji iš tikrųjų veikia – nes poezijos esmės neįmanoma apibrėžti, vadinasi, neįmanoma ir pasakyti, jog kas nors jos iš tikrųjų nesuvokia (juk egzistuoja įvairūs suvokimo lygiai) arba suvokia geriau nei kiti, – tačiau šis neapibrėžtumas vis vien nesuteikia jokios bendrumo, vienybės vilties, – lieka tik jausmas, kad nemažai žmonių iš poezijos tikisi to, ko ji šiandieną negali pasiūlyti.
Matyt, poezija iš tikrųjų turi ašmenis ir patogią rankeną, jei iškilus (tikram ar tariamam) pavojui visų rankos ir dabar vieningai išsitiesia į ją.
Panašų jausmą teko išgyventi tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ baigiamajame vakare VU M.K.Sarbievijaus kieme 2012-ųjų gegužės 27-ąją, kurio šiemet, tiesa, nesiteikė aplankyti prezidentė, tačiau neaplenkė gausus būrys Daukanto aikštėje patruliavusių Drąsiaus Kedžio gerbėjų, švytinčių ryškia violetine spalva.
Taip aikštėje radosi dvi minios: vienoje pusėje – apsigaubę žodžių dermių subtilumu, įmantriais sąskambiais ir rafinuotais ritmais nuo kedystės atsitvėrę tariamai „intelektualams“ (t.y. „pedofilams“) atstovaujantys individai, leidžiantys savo (niekinamą) požiūrį išreikšti gal tik akių kryptelėjimu, kitoje – kaip vulgus profanum išdidžiai save reprezentuojantys, violetinius skydus (skėčius) atkišę narcizai, nepajėgiantys paslėpti įsivaizdavimo, kad atėjo pas poeziją kaip sąjungininkę, o gal įžengė jos pasiimti kaip kardo arba apsivilkti kaip šarvų, besąlygiškai įtikėję, neva kiekvienas poeto ištartas žodis savaime paliudys jų teisumą, o jų priešams nuskambės kaip nuosprendis (lyg jų sąjungininkė būtų ne tik poezija, bet ir lietuvių kalba).
Štai kodėl buvo sunku atsispirti jausmui, kad visa publika, – nors dauguma žmonių, reikia pasakyt, stengėsi elgtis kukliai ir santūriai, – užsiima poezijos prievartavimu, reikalaudami jos būti jiems tuo, kas būtų nepakeliama tiems, kurie jais netiki, – o juk aikštėje, tiesą sakant, buvo ne vienas, praeity postringavęs apie poezijos jėgą ir vienybę poezijoje.
Ką dar pridurti? Matyt, poezija iš tikrųjų turi ašmenis ir patogią rankeną, jei iškilus (tikram ar tariamam) pavojui visų rankos ir dabar vieningai išsitiesia į ją, ir vis dėlto derėtų nepamiršti, kad tai yra vienybė karui, sunaikinsiančiam ne tik priešus, bet ir tai, kas poeziją skiria nuo paprasto kardo. Ne ta vienybė, kurioje esi iš tikrųjų vienas, ir kuri, išmušus valandai, tarp eilučių subrandina paguodą.
