Informacinių technologijų įsiveržimas į kasdienybę nebeleidžia teigti, kad pasaulis yra aprašomas, atspindimas medijose. Labai dažnai aprašymai pralenkia pačius įvykius, žemėlapiai yra pirmesni už teritorijas, kurios jose atvaizduoti. Paradoksalu ir sunkiai įtikinama?
Įsižiūrėkime, kaip mūsų laikais atsiranda naujos partijos, universitetai, net ir nemaža dalis prekių ar paslaugų. Labai dažnai pirmiausia sugalvojamas patrauklus pavadinimas, o paskui jau galvojama, kaip sukurti jį atitinkantį produktą, dar vėliau – kaip sukurti jo paklausą. Vartotojų visuomenėje pasiūla lenkia paklausą. Šiuolaikinės rinkodaros tikslas – kurti naujus poreikius, žmonės turi „užsinorėti“ to, ką norime jiems pasiūlyti.
Dar įtaigesnė Baudrillard'o tezės iliustracija – save išpildančios literatūrinės pranašystės. Rugsėjo 11-osios teroro aktai stulbinančiai tiksliai atkartojo bent kelių apokaliptinių kino filmų vaizdus. Labai tikėtina, kad jau netrukus Prancūzijoje stebėsime rinkimus, kurie nemaža dalimi tiksliai buvo aprašyti Michelio Houellebecq'o romane „Pasidavimas“.
Šis niūrią Prancūzijos ateitį vaizduojantis romanas pasirodė ypatingomis aplinkybėmis, kai liejosi kraujas „Charlie Hebdo“ redakcijoje. Veikiausiai tai dar labiau sustiprino prancūzų rašytojo pasakojimo įtaigumą. Romane rašoma apie prezidento rinkimus Prancūzijoje, kurie vyksta 2022 metais ir pirmame ture daugiausia balsų surenka Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen.
Labai tikėtina, kad toks scenarijus bus įgyvendintas penkeriais metais anksčiau, nei drįso prognozuoti Houellebecq'as – jei neįvyks kas nors labai netikėto, Marine Le Pen taps balandžio pabaigoje vykstančių rinkimų Prancūzijoje pirmojo turo nugalėtoja. Panašu ir tai, kad išsipildys ir kita rašytojo prognozė – tradicinių partijų, kurios daugelį metų grūmėsi dėl valdžios tik tarpusavyje, kandidatai net nepateks į antrą turą.
Tiesa, romane Le Pen varžovu antrame ture tampa Musulmonų brolijos kandidatas Ben Abesas. 2017 metų rinkimuose musulmonų kandidatas Prancūzijoje dar nedalyvauja ir jo vaidmenį, panašu, teks atlikti Emannueliui Macronui, „En Marche“ (Pirmyn) judėjimo, atmetančio tradicines politines skirtis Prancūzijoje, atstovui. Labai daug galimybių, jog bus įgyvendinta ir dar viena romano pranašystė – antrajame ture visi susivienys prieš Le Pen. Tikrai ne dėl didelių simpatijų jos konkurentui, bet suprasdami, kad būtina rinktis „mažesnę blogybę“.
Toliau tarsi panašumai tarp politinių procesų ir romano veiksmo turėtų pasibaigti – E. Macronas tikrai nebandys įvesti šariato, neįves religinio filtro, norintiems užimti bent kiek svarias pareigas Prancūzijoje. Tačiau, kalbant apie politinę komunikaciją, veikimo stilių, panašumas tarp Macrono ir Ben Abeso stulbina.
Prancūzų rašytojas romane skaitytojams primena graikų mitą apie Kasandrą – pranašę, kuri sugebėjo tiksliai numatyti ateitį, bet dėl dievų prakeiksmo niekas ja netikėjo. Akivaizdu, kad Houellebecq'as pats jaučiasi esąs Kasandra ir neturi daug vilties, kad jo įspūdinga literatūrinė pranašystė ką pakeis.
Iš tiesų, tik pasirodžius knygai, spėju, net įdėmiai jos neperskaičius, pasigirdo kaltinimų, kad autorius kursto religinę nesantaiką, neapykantą islamui, tarnauja Le Pen politiniams tikslams. Diskusija apie tai, kiek realu, kad musulmonas taps Prancūzijos prezidentu, užgožė kur kas svarbesnį klausimą – kas vyksta šių dienų Vakarų visuomenėse? Romane pavaizduotos Prancūzijos gyventojai pasidavė kur kas anksčiau nei jų valstybė buvo islamizuota. Musulmonų brolija paprasčiausiai įsitvirtino toje dvasinėje tuštumoje, kuri atėmė iš vakariečių gyvybingumą.
Kaip rašoma knygoje „Pasidavimas“, intelektualai nebežino, ko siekti, už ką kovoti. Politikoje įsivyrauja lėkštas pragmatizmas ir skirtumai tarp partijų siūlomų alternatyvų sunyksta. Visur įsitvirtino rinkos logika ir pasirodė, kad nebeliko jokių tvirtų atramų, šeima virto tik tuščiavidure iškamša, kurioje bendrystę ir įsipareigojimą pakeitė deklaracijos ir įvaizdžiai.
Paradoksalu, bet vieninteliam Musulmonų brolijos atstovui rūpi ne fechtavimasis statistinėmis lentelėmis, bet švietimo ateitis. Prancūzai romane (ir veikiausiai, ne tik romane) nebežino, ką daryti su mokyklomis ir universitetais. Kai Musulmonų brolija panaikina akademinę laisvę, intelektualai neprotestuoja, bet greitai prisitaiko prie pasikeitusių sąlygų. Solidus atlyginimas ir haremas „dezinfekuoja“ visas „vakarietiškas vertybes“, apie kurias taip garsiai buvo kalbama.
Knyga „Pasidavimas“ sulaukė daug skirtingų interpretacijų. Autorius buvo kaltinamas islamofobija, moralinės panikos kėlimu, net patriotizmo stoka. Mano įsitikinimu, tai knyga – perspėjimas, kad didžiausi mūsų priešai glūdi mūsų viduje, o ne išorėje. Džiūgavimas, kad Nyderlanduose radikalai neperėmė valdžios, primena prakiurusio laivo keleivių guodimąsi, kad kol kas dar pavyksta išlikti virš vandens. Tačiau netrukus rinkimai Prancūzijoje, paskui Vokietijoje... O dar yra verta dėmesio Timuro Vermeso knyga „Jis ir vėl čia“ – apie Hitlerio sugrįžimą…
Houellebecq'as tvirtina, kad Europos vidinis suglebimas susijęs su materializmo įsigalėjimu ir užsisklendimu nuo dvasinių vertybių. Sunku su tuo nesutikti. Tik noriu pabrėžti, kad tikri gelbėtojai tokioje situacijoje yra ne tie, kurie daug plepa apie vertybes ir karingai mosuoja kumščiais, bet tie, kurie imasi tikro atnaujinimo – pertvarko švietimo sistemą, puoselėja kultūrinę tapatybę, atkuria bendrystės saitus visuomenės viduje – ne deklaracijomis, bet konkrečia veikla liudija vertybinio pamato svarbą.
Turiu vilties, kad Le Pen Prancūzijoje nelaimės, tačiau tai, ar Prancūzija parodys tikro atsigavimo pavyzdį, priklausys ne tik nuo Macrono, bet ir nuo to, ar susiformuos nauja kūrybinga mažuma, kuri turės dėl ko gyventi ir mirti pasaulyje, kur praktiškai nebeįmanoma atskirti tikrovę nuo simuliacijų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Andrius Navickas: Ar mums reikalinga kultūros politika?
