Kita vertus, nors ir pikta girdėti tokias atmintį „praradusių“ užsienio politikų kalbas, tačiau svarbiausia, kad mes patys nepasiduotume kolektyviniam Alzheimeriui. Būtent todėl labai svarbu prisiminti ir kitiems priminti, ką mums primena birželio vidurys.
Birželio 14-oji ir 15-oji – tai dienos, netinkančios į atostogas grimztančios vasaros šurmuliui. Lygiai taip pat, kaip ir prieš septyniasdešimt septynerius metus, 1940-aisiais, Sibiro kryptimi riedantys gyvuliniai vagonai bei okupacinės kariuomenės ultimatumai netiko pasakojimams apie sovietinę laisvę, lygybę, brolybę.
Būtų nesąžininga sakyti, kad šiandien sunkiau nei Sibiro lageryje ar partizano žeminėje. Gal paprasčiausiai mes labiau išlepę ir dabar laikas tapti tvirtesniems.
Tai atminties dienos. Atminties, kad mūsų Tėvynė brendo taip pat ir Sibiro toliuose, kad už ją buvo kovojama pokario miškuose. Kovojama net tada, kai mūsų tėvai ir seneliai liko vienui vieni savo kovoje.
Tai nepatogios dienos tiems, kurie mums pasakoja apie patogų ir sotų sovietmetį. Net jei jis ir buvo geras nedidelei visuomenės daliai, šis patogumas buvo suręstas ant tų, kurie netiko kurti šviesų komunistinį rytojų, kaulų.
Mano duktė senelių pasakojimų apie trėmimus klausosi kaip jiems prisisapnavusio košmaro, nederančio nūdienos tikrovei. Gal ir gerai, kad jai jau sunku patikėti, jog buvome okupuoti, kad okupacinė valdžia vykdė nusikaltimus. Jos kova už laisvę jau visai kita. Jai tenka grumtis su neapčiuopiamais pavojais, kurie graso suėsti laisvę iš vidaus. Ši kova ne mažiau sunki. Tiesa ta, kad kiekviena karta privalo išsikovoti laisvę sau.
Tačiau labai svarbu prisiminti ir mūsų tėvų, senelių laisvės kovos patirtį. Tikrai ne dėl to, kad kūrentume neapykantos laužą budeliams ar tiems, kurie pabūgo ir suaugo su sovietine sistema, tapo jos tarnais. Tikras atleidimas ne mažiau svarbus kaip kančių ir aukų atminimas. Jis neišduoda praeities, bet kaip tik ją įprasmina. Tačiau praeities žaizdas išgydyti galima tik tada, kai jas pripažįstame, o ne slepiame po nešvarios propagandos tvarsčiais.
Gyvas represijų atminimas mums šiandien svarbus ir todėl, kad tas košmaras daugiau nepasikartotų. Jog prisimintume, kad ir kokios aplinkybės būtų, tiesą ar melą renkamės mes patys. Net ir sudėtingiausioje situacijoje visada išlieka pasirinkimo galimybė. Istorinių negandų laikotarpiu asmeninis pasirinkimas įgauna ypač didelę vertę.
Šiandien populiaru kalbėti, kad yra „dvi Lietuvos“. Jų atsiskyrimas turi gilias šaknis sovietinėje sistemoje. „Dvi Lietuvos“ egzistavo ir sovietmečiu, ir vieną iš jų buvo siekiama sunaikinti, atimti viltį. Būta daug gražių deklaracijų apie lygybę ir teisingumą, fasadinio solidarumo su paprastais žmonėmis, tačiau tikrovėje prekystalis spec. parduotuvėje, aptarnaujančioje tik partinę grietinėlę, ir paprastoje skyrėsi ne mažiau kaip šiandien ministro ir pensininko piniginių turinys.
Tai, kad per okupacijos dešimtmečius nepavyko išguiti laisvės troškulio bei nudžiovinti šaknų, įaugusių į protėvių prakaitu ir krauju sulaistytą dirvą – didelis stebuklas. Tikrai ne mažesnis nei tas, jog kadaise sugebėjome sukurti vieną didžiausių Europos valstybių.
Tikrai verta gedėti, kad okupacija, karai sukrėtė beveik kiekvieną šeimą, supriešino mūsų tautą, paliko gilių žaizdų. Taip pat ir tai, jog net ir šiandien didelė visuomenės dalis ilgisi vergijos laikotarpio, galima paaiškinti, nes pernelyg ilgai gyvenome iškreiptų veidrodžių karalystėje, idant galėtume išmokti priimti save tokius, kokie esame, su visomis dorybėmis ir ydomis.
Prisimindami praeities negandas, kartu turėtume matyti ne vien žaizdas, bet ir viltį, kad net ir po didžiausių sukrėtimų įmanoma atsitiesti, galima išlikti žmonėmis ir pačiomis sunkiausiomis sąlygomis, jog viskas, kuo esame įpratę skųstis, tėra menkutis atspindys to, ką buvo priversti iškęsti tie, kurie paprasčiausiai netiko sovietmečio Prokrusto lovai.
Tai, kad mes prisimename, kaip brangiai užmokėta už mūsų galimybę gyventi taip, kaip norime, teikia vilties, jog ištversime ir dabarties bei ateities audras, ištversime, nepaisydami cinizmo epidemijos, nepaisydami to, kad dažnai atrodo, jog blaškomės, iš akių pametę kelionės tikslą.
Kai artimuosius ištrėmė į Sibirą, mano mama nebūtų išgyvenusi, jei ne kaimynų ir giminaičių pagalba bei solidarumas. Šiandien turime puikią galimybę įsitikinti, kiek solidarumo ir atjautos yra mūsų širdyse. Apsidairykime ir išvysime daug žmonių, kuriems šiandien reikia mūsų pagalbos.
Būtų nesąžininga sakyti, kad šiandien sunkiau nei Sibiro lageryje ar partizano žeminėje. Gal paprasčiausiai mes labiau išlepę ir dabar laikas tapti tvirtesniems.
TAIP PAT SKAITYKITE: Andrius Navickas: Kūrybinga mažuma Atgimimo laikotarpiu ir dabar
