Alkoholizmas yra sunki liga ir jos gydymo kelias sudėtingas, bet visgi viltingas. Kaip teigia šią ligą gydantys specialistai, nepakanka, kad alkoholikas nustotų vartoti alkoholį, kur kas svarbiau, kad pasikeistų liguistas santykis su savimi ir visu pasauliu, žmogus išmoktų nebėgti nuo atsakomybės, gyvenimo, nebijotų savo emocijų, atrastų alternatyvius reakcijos į gyvenimo problemas būdus.
Kiek paradoksalu, bet svarbiausia alkoholizmo priežastis yra net ne alkoholis, jis veikiau yra apie neva paprastą sprendimą meluojantis instrumentas. Jis žada daug, duoda kur kas mažiau, o galiausiai – atima viską. Idant įvyktų alkoholiko ir alkoholio skyrybos, paprastai žmogui tenka pasiekti „dugną“ ir tik tada atrandama motyvacija keistis, bandyti išsikapstyti iš pelkės, kurioje atsidūrė.
Labai ilgą laiką Lietuvos politikai atrodė paprasčiausiai kapituliavę prieš alkoholio industriją. Alkoholis tapo ne tik itin prieinamas, bet ir jo reklama įsismelkė beveik į visas gyvenimo sritis. Sporto varžybų stebėjimas ir bokalas alaus, sidras, įvairūs kokteiliai jaunimui, medijose nuolat mirgantis pažadas, kad alkoholis gali padaryti tave šauniu. Pastangos riboti alkoholio reklamą, pardavimo vietas sudurdavo su galingu alkoholio industrijos lobizmu.
Prieš porą metų politikai tarsi atsitokėjo, jog didžiulis alkoholio vartojimas Lietuvoje turi tragiškus padarinius, ir prasidėjo alkoholio vartojimo strategijų kūrimo vajus. Būta tikrai svarbių pasiūlymų, dalis jų jau įgyvendinta, tačiau, kaip, deja, Lietuvoje dažnai nutinka, nuspręsta, kad politikams pakanka paskelbti kokį nors draudimą, pavyzdžiui, neemigruok, negerk, elkis dorai, ir viskas sutvarkyta.
Jei mes norime, kad Lietuvoje būtų mažiau alkoholinių psichozių, alkoholizmo sukeltų skaudžių dramų, dera veikti kompleksiškai, o ne įsijausti į tautos „išblaivintojus“. Tik daug plepama, bet labai mažai padaryta priklausomybių ligų gydymo srityje.
Lenkiu galvą prieš puikias privačias iniciatyvas šioje srityje, tačiau valstybės finansinis indėlis šioje srityje gerokai per menkas. Vienu metu aktyviai kalbėta apie priverstinį gydymą nuo alkoholizmo, numojant ranka, kad net ir visiems tiems, kurie šiandien nori keistis ir pradėti sveikti nuo alkoholizmo, nėra galimybių padėti.
Jei mes norime, kad Lietuvoje būtų mažiau alkoholinių psichozių, alkoholizmo sukeltų skaudžių dramų, dera veikti kompleksiškai, o ne įsijausti į tautos „išblaivintojus“.
Kitas dalykas, nekeičiant socialinės politikos, požiūrio į regionus, kai alkoholis tampa tiek vieninteliu laiko praleidimu, tiek „pabėgimo“ nuo niūrios tikrovės būdu, nesirūpinant emociniu moksleivių ugdymu ir kompleksiška prevencija ne tik nuo alkoholio, bet ir nuo visų narkotinių medžiagų vartojimo, mes netirpdysime priklausomybių ligų priežasčių ir antialkoholinė programa bus veikiau parodomoji, nei veiksminga.
Tikrai neginčiju tezės, kad taip pat svarbu mažinti alkoholio prieinamumą ir reklamą. Labai veidmainiškai ir neįtikinamai skamba apokaliptinės vizijos apie tai, kaip visi žlugsime, jei sumažės alkoholio suvartojimas. Kita vertus, nepamirškime, kad kovojame prieš alkoholizmą, už žmogaus laisvę, o ne bandome visus prievarta paversti blaivininkais. Kai politikas visą laiką galvoja tik apie alkoholį, net jei ir norėdamas jį visai išnaikinti, jis nebelabai kuo skiriasi nuo alkoholiko, kuris per kvaišalus nebemato pasaulio.
Blogiausia tai, kad vis radikalesni pasiūlymai ir draudimai, kovojant už tautos išblaivinimą, neabejoju, galiausiai paliks mus visus prie suskilusios alkoholio vartojimo mažinimo politikos geldos, nes, dar prieš metus ar dvejus, dauguma Lietuvos žmonių entuziastingai pritarė, kad privalome kovoti su alkoholizmo puviniu, o dabar daugėja žmonių, kurie sako: „Pala, neapsimetinėkime, kad atradote atpirkimo ožį.“
Kai politikas visą laiką galvoja tik apie alkoholį, net jei ir norėdamas jį visai išnaikinti, jis nebelabai kuo skiriasi nuo alkoholiko, kuris per kvaišalus nebemato pasaulio.
Jei alkoholio vartojimo mažinimo politika bus paversta karikatūra, kuri prasmingai atrodys tik grupelei politikų-išblaivintojų, tai bus tikra alkoholio industrijos pergalė.
Sutinku, kad uždrausti lauko kavinėms prekiauti alkoholiu yra lengviau nei spręsti sudėtingas socialines problemas. Suprantu, kad aludarystės tradicija istoriškai glaudžiai susijusi su vienuolynais ir tai erzina politikus, kurie svajoja apie etnologijos pamokas mokyklose ir visos Lietuvos naisizaciją.
Taip, ir aš esu buvęs Naisiuose. Pats Ramūnas Karbauskis buvo puikus gidas. Daug įdomių dalykų parodė. Tikrai buvo įdomu ir originalu. Patiko ir Naisių festivalio, kuriame nėra jokio alkoholio, idėja. Puiku, kai žmonėms siūlomas tikras pasirinkimas. Tuomet net nebuvo minties, kad kažkam kils mintis visus viešus muzikinius renginius apvilkti Naisių gamybos „tramdomaisiais marškiniais“.
Ar norėčiau persikelti gyventi į Naisius? Ne, nes gimiau ir užaugau Vilniuje ir man tai gražiausia vieta pasaulyje, turinti savitą koloritą ir tradiciją. Todėl visai nenoriu, kad visa Lietuva virstų Naisiais, o Seimas atliktų blaivyklos funkciją.
TAIP PAT SKAITYKITE: Andrius Navickas: Arklio Dobilo švietimo reforma
