Viena vertus, tai, jog šiuo metu žodis „šeima“ nėra kasdien linksniuojamas Seime, nėra blogai. Klausantis diskusijų apie Lietuvos šeimų rūpesčius ir lūkesčius, neretai susidarydavo įspūdis, kad tai, kaip ir kuo gyvena Lietuvos šeimos, yra išskirtinai valstybės institucijų atsakomybės ir kompetencijos sritis. Tarsi politiniai sprendimai gali ne tik sudaryti palankesnę ar ne tokią palankią socialinę, ekonominę, kultūrinę aplinką šeimoms, bet taip pat gali įsakyti gyventi darniai, laimingai, išspręsti asmeninio pobūdžio problemas ar net liepti gimdyti. Tarsi valstybė būtų šeimų kūrėja ir auklė, galinti nustatyti, kas žmonių santykiuose sveikintina, kas esą pasenę ar pernelyg modernu.
Didelę dalį problemų, kurias patys galime ir privalome išspręsti šeimos viduje, bandome perkelti valstybės institucijoms. Tai, kad šiandien tiek santuokų sudūžta į nesutarimų rifus, šeimos nariams labiau rūpi televizorius ir šaldytuvas nei vienam kitas, ginčai sprendžiami kumščiais – tikrai ne valstybės institucijų kaltė.
Turime pripažinti, kad vartotojiškos visuomenės įsitvirtinimas tapo sudėtingu iššūkiu visoms gyvenimo sritims ir šiandien vis daugiau šeimų pradeda priminti ne visuomenei gyvybingumą teikiančias bendruomenes, bet garsiai girgždančius išsiderinančius mechanizmus.
Tiesa, turime pripažinti, kad vartotojiškos visuomenės įsitvirtinimas tapo sudėtingu iššūkiu visoms gyvenimo sritims ir šiandien vis daugiau šeimų pradeda priminti ne visuomenei gyvybingumą teikiančias bendruomenes, bet garsiai girgždančius išsiderinančius mechanizmus. Tokioms šeimoms labai svarbi tinkama socialinė, psichologinė pagalba. Taip pat šiuolaikinių šeimų gyvenimo kokybė priklauso ir nuo to, kiek atidi šeimų poreikiams yra valstybės sukurta infrastruktūra.
Šeimoms svarbi valstybės parama, jei tik pastarosios tikslas ne perimti tų funkcijų, kurias šeimos gali atlikti kur kas geriau nei bet kuri valstybinė įstaiga, bet padėti atkurti dėl kurios nors priežasties nusilpusį šeimos gyvybingumą. Kita vertus, turime pripažinti, kad šiandien valstybei stiprios ir darnios šeimos yra svarbesnės nei bet kada anksčiau, nes tik išmintingas bendradarbiavimas su šeimomis gali valstybei padėti išsklaidyti vis tirštėjančius socialinių problemų debesis.
Lietuvoje gyventojų mažėja. Ne tik dėl skaudžios emigracijos, kai daug žmonių „balsuoja kojomis“, protestuodami prieš tai, kaip tvarkoma valstybė. Mažėja gimstamumas. Tuštėjančios mokyklos jau tai pajuto, tačiau kasmet vis skaudžiau tai paveiks kiekvieną iš mūsų. Senėjanti visuomenė vis sunkiau sugeba spręsti socialines problemas. Mažėjant darbingo amžiaus žmonių, susitraukia socialinio draudimo biudžetas, o pinigų pensijoms, ligų gydymui, kitoms socialinėms išmokoms poreikis tik didėja.
Tėra trys būdai reaguoti į demografinės „žiemos“ (ji apėmė ne tik Lietuvą, bet beveik visą Vakarų pasaulį) iššūkius.
a) Didinti pensinį amžių, tuo pat metu vis daugiau skolinantis lėšų iš tarptautinių institucijų. Šiuo keliu valstybė žengia ne vienerius metus, tačiau tai ne sprendimas, bet siekis nustumti vis didėjančią problemą į ateitį.
b) Darbingų žmonių emigracijos skatinimas. Apie tai atvirai prabilo verslo organizacijų atstovai, tvirtindamas, kad imigrantai – ne problema, bet, priešingai, veiksmingas demografinių problemų sprendimas. Esą mes galime emigracijos ir mažėjančio gimstamumo problemą spręsti darbo ieškančių užsieniečių „eksportu“.
Kai kurios Vakarų valstybės bandė eiti šiuo keliu ir skatino Afrikos, Azijos gyventojų imigraciją. Šiandien jos vis giliau grimzta į kultūrinius karus ir skambina pavojaus varpais dėl savosios tapatybės žlugimo.
c) Permąstyti socialinę politiką, kur kas daugiau dėmesio skiriant gimstamumo skatinimui ir paramai vaikus auginančioms šeimoms. Būtina ne mikroskopinė, bet visavertė parama tėvams, nes tik taip galima įveikti šeimų, kurios nesiryžta susilaukti vaikų dėl to, kad vaiko auginimas – sudėtingas ekonominis ir socialinis iššūkis, baimes.
Tuo, kad valstybės politika turi įtaką gimstamumo skatinimui, įsitikinome tuo laikotarpiu, kai buvome išdrįsę didinti motinystės pašalpas, kai buvo ieškoma, kaip padėti vaikus auginančioms šeimoms. Deja, šeimos nuoseklios pagalbos nesulaukė. Įklimpome į deklaracijas, vėl teko įrodinėti tai, kas seniau buvo priimama kaip aksioma, kad šeimų gerovė yra valstybės gerovė.
Šiandien mums gyvybiškai būtina tokia valstybės politika, kuri vestų į demografinį „pavasarį“. Be proveržio šioje srityje, visos kalbos apie ūkio modernizaciją, nacionalinį saugumą, žmogaus teises ir t.t. bus beprasmiškos.
Nuo pat Nepriklausomybės atgavimo socialinė politika Lietuvoje buvo orientuota daugiausia į „gaisrų gesinimą“ ir pašalpų dalijimą. Dosniausiai svetimus pinigus pašalpoms ir išmokoms dalijantys politikai maudėsi populiarumo spinduliuose.
Tačiau tiesa ta, kad vien į „gaisrų gesinimą“ orientuota socialinė politika skatina „gaisringumą“. Socialinės politikos analitikai jau seniai pastebėjo svarbią socialinės politikos ypatybę – tie dariniai ar veiklos, kurie yra valstybės remiami, turi tendenciją plėstis. Pašalpų dalijimas paprastai skatina vis daugiau žmonių jų prašyti. Parama asocialioms šeimoms, paradoksalu, nesumažina tokių šeimų skaičių, o tik padidina. Pavyzdžiui, dėl to, kad už vaikus gautos pašalpos skatina gimdyti, bet visiškai nesirūpinti savo vaikais. Jei valstybė nesugeba gimstamumo skatinimo išmintingai sujungti su atsakingos tėvystės ugdymu, tai, deja, tik didiname išlaikytinių būrį, o ne stipriname save išlaikyti ir dar kitus paremti sugebančių žmonių visuomenę.
Jei valstybė nesugeba gimstamumo skatinimo išmintingai sujungti su atsakingos tėvystės ugdymu, tai, deja, tik didiname išlaikytinių būrį, o ne stipriname save išlaikyti ir dar kitus paremti sugebančių žmonių visuomenę.
Ne mažesnę žalą padarė ir tie politikai, kurie apie paramos šeimai politiką pradėjo kalbėti moralizuodami. Valstybė užuot padėjusi realioms šeimoms spręsti jų realiais problemas, visa energiją skyrė ginčams dėl „idealaus šeimos modelio“.
Rudenį pasibaigus rinkimams, suformavus naujai Vyriausybei, turėjau nemažai vilties, kad bus pradėtas proveržis socialinėje politikoje, kurį pajus visos šeimos.
Neprarandu vilties, kad socialinės apsaugos ir darbo ministras puikiai supranta realias daugumos šeimų problemas ir yra pasiryžęs šalinti tas problemas, kurias galima pašalinti teisinėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, sudaryti sąlygas to pageidaujantiems tėvams lengviau derinti įsipareigojimus šeimai ir profesinę veiklą, įvesti specialias kasmetines išmokas mokykliniams reikmenims mokyklinio amžiaus vaikus auginančioms šeimoms, finansiškai motyvuoti įmones, kurios sudaro palankias sąlygas darbuotojams, auginantiems mažamečius vaikus ir t.t. Svarbiausia, kad visi suvoktume, jog pagalba tėvams, auginantiems vaikus, yra investicija, o ne labdara.
Artėjant savivaldos rinkimams politikų, išpažįstančių meilę šeimoms, neabejoju, gerokai daugės. Tačiau tai jau bus kalbų ir pažadų, o ne darbų metas. Valdantiesiems kol kas daugiau rūpi kiti dalykai. Tačiau net ir pati tobuliausia Aukštojo mokslo reforma neturės prasmės, jei nebus jaunų žmonių, kurie galėtų siekti aukštojo mokslo.
Neseniai buvo paskelbta, kad Rusijoje bus įvestas mokestis bevaikiams, Neabejoju, kad netrukus Lietuvoje kas nors sumanys jį nusikopijuoti. Tačiau tai ir vėl būtų politikų noras drausti, nurodinėti ir moralizuoti. Ar ne geriau paprasčiausiai padėti tiek, kiek reikia, ir leisti šeimos tarpti pačioms.
TAIP PAT SKAITYKITE: Andrius Navickas: Kai gydymas pradeda gąsdinti labiau nei liga
