Kaimyninės šalies diplomatijos vadovas su oficialiu vizitu atvyksta praėjus septyneriems metams. Tai grėsmingai ilga pertrauka, kuri turėtų pamokyti abiejų šalių politikus, kad regiono saugumas ir stabilumas svarbiau už asmenines ambicijas, o užsienio politikos prioritetai turi rūpėti labiau už emocijas ir parapines problemas. Tik ar bus padarytos išvados?
Iš šios dienos perspektyvos atrodo, kad situacija suteikia optimizmo. Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo kryptimi ryžtingai dirba prezidentės ir premjero komandos. Perkrovimas su dešiniųjų valdoma Lenkija didele dalimi įvyko ministro pirmininko iniciatyva.
Saulius Skvernelis neslepia ambicijų stipriau įsijungti į užsienio politikos formavimą, bet, be kaimynų lenkų, daug kitų pasiekimų neturi. Jis dar 2016 metų lapkritį, pasibaigus rinkimams, prieš paskyrimą į premjero postą, surado galimybę išgerti bokalą alaus su Jaroslawu Kaczynskiu viename Varšuvos bare. Dar vienas neformalus susitikimas už uždarų durų Lenkijoje įvyko pernai.
Kokį vaidmenį dabartinėje Lenkijos politinėje sistemoje vaidina J. Kaczynskis, aiškinti nereikia. Verta atkreipti dėmesį, ką politiniame portfelyje lenkų politiniam lyderiui atvežė S. Skvernelis. Tai nebuvo lenkų tautinės mažumos Lietuvoje reikalai, dėl kurių trenkė durimis garsusis Radoslawas Sikorskis, pažadėdamas, kad jo kojos Vilniuje nebus, kol nebus išpildyti Valdemaro Tomaševskio keliami reikalavimai. S. Skvernelis pradėjo tartis dėl „Orlen Lietuva“ reikalų. Tokiu būdu ne tik pradėjo spręstis vienas didžiausių pastarųjų metų konfliktų verslo srityje, bet buvo išsaugota Lietuvos reputacija Europos Sąjungos institucijose, turint omenyje naftos perdirbimo įmonės ginčą su „Lietuvos geležinkeliais“.
O štai Prezidentūra ieškojo ir surado diplomatiškesnius, lyginant su premjeru, dialogo kelius su 2015 metais išrinktu Andrzejumi Duda. Abi pusės buvo tikros, kad tylėjimo siena, anksčiau palaikoma Bronislawo Komorowskio – neturi prasmės. Be to, Dalia Grybauskaitė aiškiai nori užbaigti prezidentavimą ne tik atsisakiusi tarpvalstybinių santykių su Lenkija užšaldymo koncepcijos, bet ir palikti užsienio politikos viziją, einančią plačiau už Šalčininkų ir Seinų horizontų. Šių metų vasarį įvyko A. Dudos oficialus vizitas į Vilnių, jis truko net keturias dienas. Abiejų valstybių vadovai parodė, kad moka ne tik paminėti Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį, bet ir tartis dėl įvairių dvišalių santykių klausimų, o pastarųjų sąrašas nėra trumpas.
Žinoma, ne visiems šis Lietuvos ir Lenkijos suartėjimas patinka. Palikime išorinius aktorius – tai tema atskiram straipsniui. Abiejose šalyse pasigirdo pasvarstymų, kas kam šiuo metu labiau yra reikalingas šis atšilimas, kas labiau nuolaidžiauja. Politinių svarstyklių preciziškumas – kai nesilpnėja Rusijos agresyvumas Rytų Europoje, vyksta informaciniai karai, o Europos Sąjunga vis yra krečiama naujų krizių – vargu ar įmanomas.
„Teisės ir teisingumo“ oponentai Varšuvoje nuolat primena apie pašlijusius santykius tarp Lenkijos ir Europos Komisijos, apie vis kabančią ore galimybę suspenduoti Lenkijos balsą ES Taryboje, atsižvelgiant į neigiamai Briuselyje vertinamą teismų reformą. Nuolat rengiamos demonstracijos didžiausiuose Lenkijos miestuose primena, kad didelė dalis lenkų nepritaria J. Kaczynskio kuriamai ketvirtajai Respublikai (Žečpospolitai) ir realizuojamoms permainoms. Šiame kontekste Lietuva gali būti paprašyta susilaikyti ar net paremti Lenkiją, jei Briuselyje išmuš sprendimų valanda.
Iš kitos pusės, nepasitvirtino lenkų kairiųjų ir liberalų prognozės, kad konservatoriai nesuras sąjungininkų tarptautinėje politikoje, o išoriniai ekonominiai santykiai patirs fiasko. Lenkijos ekonomikos rodikliai pagerėjo, netrūksta užsienio investuotojų, o lenkų užsienio politikos formuotojai surado bendraminčių Donaldo Trumpo administracijoje ir kai kuriose ES šalyse. Stiprėja Lenkijos pozicijos NATO, Varšuva ryžtingai laikosi antiputiniškų pozicijų ir nesiruošia nuolaidžiauti Maskvai.
Prezidento A. Dudos rugsėjo 18 dienos vizitas Vašingtone puikiai iliustruos intensyvius dvišalius santykius su JAV. Be to, Lenkijos projekcijos telkti posocialistines šalis bendroms iniciatyvoms ES viduje suburia vis daugiau simpatikų. Be abejo, tai meta šešėlį santykiams su pagrindiniais aktoriais – Vokietija ir Prancūzija. Tas lenkų-vokiečių ir lenkų-prancūzų disonansas yra ir bus iššūkiu Lietuvai, ypač rimtesnėse diskusijoje dėl Sąjungos gilesnės integracijos, kurios šalininkais yra pagrindiniai bendrijos aktoriai.
Iš kitos pusės, Šiaurės Atlanto aljanso rytinio flango stiprinimas, JAV kariuomenės didesnis pritraukimas į Vidurio ir Rytų Europą, karinės technikos bendras pirkimas, glaudus bendradarbiavimas informacinėje erdvėje stabdant Rusijos propagandą – visa tai suartina ir suartins abi šalis kaip niekada anksčiau.
Lenkijos ambicijos stiprinti energetinę regiono nepriklausomybę nuo Rusijos, primenant Europos Sąjungai solidarumo būtinumą, atitinka mūsų valstybės saugumo gaires. Elektros jungtis ir pigesnių dujų perspektyva – tai prioritetai, kurie ilgam susieja valstybes. Bendras kalbėjimas Europoje ir Jungtinėse Valstijose dėl Astravo branduolinės jėgainės, „Nord Stream“ gali atnešti papildomų dividendų.
Šalia briuselinių „skersvėjų“ Lietuvos ir Lenkijos santykiams gali pakišti koją tautinių mažumų reikalų sprendimas. Lietuvos valdžia vis nesukuria ilgalaikio veiksmų plano, platesnės vizijos šiuo klausimu. Negali būti taip, kad namų darbų dėl Lietuvos lenkų padėties sąrašas yra formuojamas Varšuvoje ir įteikiamas dvišalių susitikimų proga.
Naivu būtų tikėtis, kad Lenkijos dešiniųjų valdžiai nerūpės tautiečių padėtis, jų teisės, švietimo ir kultūros būklė Lietuvoje.
Jei Lietuvos Vyriausybė ar Švietimo ir mokslo ministerija neformuoja sau lenkų tautinės mažumos integravimo uždavinių, nesiaiškina jų pagrindinių poreikių, jei nemato šitų iššūkių pilietinės visuomenės, valstybės saugumo, žmogaus teisių plėtros kontekste – tie klausimai gali priminti apie save nebūtinai tinkamu laiku ir tinkamame kontekste.
Gal suskambės pernelyg alegoriškai, bet Georgijaus juostelės prievaizdas vis dar vaikšto virš Lietuvos ir visos Vidurio bei Rytų Europos.
Doc. Andžejus Pukšto yra Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas.
