Jei kas galėtų švęsti, tai verslininkai, prekybininkai, mokslo ir meno atstovai. Iš tiesų per pastaruosius metus įgyvendintas ne vienas sėkmingas verslo projektas, sukurta bendrų Lietuvos ir Lenkijos įmonių, turistų srautai vis intensyviau keliauja abiem kryptimis.
Įdomu, kad labai glaudžiai bendradarbiauja abiejų šalių istorikai. Prieš dešimt metų Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, vyko net mokslinė konferencija, skirta „Vidurio Lietuvai“ ir Jozefo Pilsudskio politikai Lietuvos Respublikos atžvilgiu. Lietuvos istorijos institute Vilniuje ar Lenkijos istorijos institute Varšuvoje nėra ketvirčio, kad nebūtų surengtas bendras seminaras ar kolektyvinės knygos pristatymas.
Labiausiai savo pasiekimais pasigirti galėtų abiejų šalių teatralai. Šio bendradarbiavimo kulminacija greičiausiai galima laikyti Eimunto Nekrošiaus pakvietimą režisuoti „Vėlines“ Nacionaliniame teatre Varšuvoje jubiliejiniais šiai scenai metais.
Deja, abiejų šalių politinio elito pasiekimai yra kuklesni. Tiksliau kalbant, jų iš viso nėra. Nepasitvirtino praėjusių metų vasaros ir rudens optimistinės prognozės, kad konservatoriams perėmus valdžią Lenkijos prezidento rūmuose ir vyriausybėje, bus formuojama palankesnė politika Lietuvos atžvilgiu.
Nevyksta prezidentų, premjerų, užsienio reikalų ministrų vizitai. Prieš kelerius metus savo darbą sustabdė abiejų šalių prezidentų konsultacinis komitetas, Lenkijos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Seimo parlamentinė asamblėja bei abiejų šalių vyriausybių bendradarbiavimo taryba. Valstybinės įmonės „PKN Orlen“ ir „Lietuvos geležinkeliai“ santykius aiškinasi įvairaus lygio teismuose. Lietuvos ir Lenkijos nacionalinių transliuotojų bendradarbiavimo neišjudino net Rusijos propagandinio karo naujos, ypač pavojingos bangos.
Paradoksalu, bet abiejų šalių politiniai lyderiai ne tik neskuba barstyti savo galvų pelenais, bet garsiai kalba apie Lietuvos, kaip ir atitinkamai Lenkijos, ypatingą vietą Europos saugumo architektūroje, lyderiaujantį vaidmenį regione.
Negalima nepastebėti, kad „Teisės ir teisingumo“ užsienio politikos vizija yra artimesnė Lietuvai negu buvusios valdančiosios partijos „Piliečių platforma“. Griežtesnė pozicija Rusijos atžvilgiu, daugiau JAV ir NATO Europoje, Vidurio ir Rytų Europos valstybių – nuo Baltijos iki Adrijos jūros – karinio, energetinio, politinio ir kito bendradarbiavimo stiprinimas bei kalbėjimas vienu balsu Briuselyje – visa tai maksimaliai atitinka Lietuvos interesus.
Lenkijos konservatoriai trokšta ir norėtų parodyti oponentams, kad bręsta rimti ir akivaizdūs pokyčiai užsienio politikoje. Sėkmingas NATO viršūnių susitikimas Varšuvoje, glaudūs santykiai su Davidu Cameronu, vėliau su Theresa May, prezidento Andrzejaus Dudos ir premjerės Beatos Szydlo apsilankymai Berlyne bei Paryžiuje rodo, kad Lenkija stengiasi veikti aukščiausioje lygoje. Pastaruoju metu atgijo ir stipriai suintensyvėjo Višegrado grupės veikla. Netrūksta draugiškų gestų ne tik Skandinavijos, bet ir Baltijos šalių atžvilgiu, nors tai liečia tik Estiją ir Latviją.
Dėl Lietuvos tarp Lenkijos konservatorių nėra didelio bendro vardiklio – glaustai apibūdinant, susiformavo dvi grupės. Yra nuomonė, kad stiprinant saugumą reikia vystyti bendradarbiavimą nepaisant jokių kliūčių, nes kiekvienas sąjungininkas kaimynystėje yra svarbus ir būtinas. Kita grupė teigia, kad Lietuvos lenkų interesai negali būti aukojami ant dvišalių santykių aukuro. Pastarieji konservatoriai, nors nesmarkiai, bet dominuoja tarp Lenkijos užsienio politikos formuotojų.
Tuo metu stebint Lietuvos politiką, tai pats karalius Saliamonas nesuprastų, kas iš valdančiųjų socialdemokratų ar „darbiečių“ yra už lenkiškojo klausimo sprendimą, o kas stabdo lenkų-lietuvių suartėjimą.
Negalima nepastebėti prezidentės Dalios Grybauskaitės nuostatos minėtame kontekste. Įpusėjus Bronislawo Komorowskio kadencijai, buvo sustabdyti labai simboliniai abiejų šalių vadovų oficialūs vizitai – vasario 16 d. į Vilnių ir lapkričio 11 d. į Varšuvą. Nežinome, kurios pusės tai buvo iniciatyva. Prezidentė Dalia Grybauskaitė tik akcentavo, kad kartais dvišaliuose santykiuose būtinas suspendavimas ir atšalimas. Ir tiek. Ar šis „kondicionavimo režimas“ pilnai galioja prezidentui Dudai, lieka neaišku.
Tuo politiniu vakuumu pasinaudoja garsusis Valdemaras Tomaševskis. Praėjusių metų rugsėjo 1 dieną Vilniaus ir Šalčininkų rajonų mokytojai bei moksleiviai buvo suvežti autobusais į pamaldas Aušros Vartuose dėl lenkų mokyklų apsaugojimo nuo Lietuvos diskriminacinės politikos. Maža to, palaikyti tautiečius atvyko „Teisės ir teisingumo“ narys Marekas Kuchcinskis, vėliau išrinktas Lenkijos Seimo pirmininku.
Turėkime omenyje, kad Tomaševskis nuolat atnaujina jo vadovaujamos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos „politinį meniu“. Visko trumpame komentare nepaminėsi. Parlamento rinkimuose partija dalyvauja pasikvietusi į kandidatų sąrašą kai kuriuos kontroversiškus Lietuvos rusų aljanso veikėjus. Tarp jų yra buvusi Kremliaus televizijos žurnalistė ir plačiai žinomas buvęs Kremliaus globojamos tėvynainių tarybos narys.
Taigi, šioje rudenėjančioje politinėje migloje, politikams ir diplomatams keliant šampano taures už Lietuvos ir Lenkijos santykių 25-metį, vienas klausimas tikrai išlieka – kas toliau tarp Vilniaus ir Varšuvos?
----------
Doc. Andžej Pukšto yra Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas
