Šių „turbulencijų“ eigoje susvyravo ir Valstybės saugumo departamento profesionalumas.
„Berlyne aptiktame Vasario 16-osios Akto originale surandame lenkiškąją raidę!.. Nedramatizuokime situacijos dėl to, kad Stanislovas Narutavičius pasirašė aktą kaip Narutowicz! Narutavičius vis tiek buvo grynas lietuvis!“ – tokius teiginius Lietuvos žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose būtų galima priimti kaip balandžio 1-osios pokštus, jei jie neplistų ir kitomis dienomis.
Mūšiai dėl w turi ilgą ir nuobodžią istoriją. Būtų naivu juos suvesti į Valdemaro Tomaševskio šalininkų ir priešininkų lingvistinį pasistumdymą, juoba, kad daliai jo bendražygių reikėtų ne atlietuvinti, o atrusinti pavardes.
Dar užpernai vietos lietuvių patriotiniai veikėjai buvo nupiešę kartuves w raidei ir iškabinę piešinius prie Baltojo tilto Vilniuje. Lingvistinis akibrokštas patiko kai kuriems publicistams, Valstybinė kalbos komisija ir inspekcija tylėjo. Tai ir toliau būtų nišinis klausimas viešojo diskurso paraštėse, jei ne faktas, kad šiais metais į Seimą naujais projektais grįžo Lietuvos piliečių vardų pavardžių ir vardų rašymo įstatymas.
Šie projektai įsirašė į plačius bandymus perkrauti Lietuvos ir Lenkijos dvišalius tarpvalstybinius santykius, į kokybiškai naujus permąstymus ir analizes dėl Lietuvos valstybės politikos lenkų tautinės mažumos atžvilgiu.
Šiame kontekste nemažai optimizmo suteikia premjero Sauliaus Skvernelio aktyvumas ir parlamentinės Gegužės 3-iosios grupės iniciatyvos.
„Reikia perkrauti mūsų visą mąstymą apie lietuvių ir lenkų santykius“, – ambicingai uždavinius sau ir kitiems kelia Andrius Kubilius, minėto parlamentinio sambūrio iniciatorius ir vadovas.
Dabartinis premjeras, panašiai kaip ir jo pirmtakas, sutinka, kad daug ką galima vietoje pakeisti vardan lietuvių ir lenkų santykių atšilimo. Varšuva taip pat siunčia signalus, kad Lenkijos televizijos programų papildomas transliavimas Pietryčių Lietuvoje, ką pasiūlė Lietuva, yra geras būdas ištraukti mūsų valstybės regioną iš maskvietiškų kanalų įtakos. Taigi, lyg ir galime skelbti nacionalinį susitarimą.
Kaip tyčia, pavasaris – tai ir Valstybės saugumo departamento darbo pagrindinių gairių visuomenei pristatymas. Balandžio 3-iosios ankstyvą rytą Seime buvo pristatytas „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas“.
Netrūksta ten dėmesio Lietuvos lenkams. Skyriuje „Rusijos tėvynainių politika“ skaitome: „Rusija siekia į tėvynainių politikos darbotvarkę integruoti Lietuvoje nuolat keliamus reikalavimus suteikti išskirtines teises Vilniaus krašto lenkų bendruomenei. Suteikus išskirtines teises lenkų bendruomenei, būtų sudarytos prielaidos Rusijai ir jos įtakos grupėms reikalauti tų pačių teisių ir galiausiai išskirtinio statuso rusų bendruomenėms visose Baltijos valstybėse“. Tik tiek ir net tiek – ir diagnozė, ir gydymo būdas.
Gaila, kad išvados daromos naudojant V.Tomaševskio pasiaiškinimo metodologija, žinoma daugeliui nuo Šv. Georgijaus juostelės prisegimo prie europarlamentaro švarko atlapo laikų – turiu omenyje tezę, kad lenkų ir rusų tautinių mažumų klausimai turi būti įmesti į vieną maišą ir vertinami kartu.
Jau vidurdienį VSD atstovai skubėjo patikslinti, kad jie omenyje turėjo ne įstatymo dėl vardų ir pavardžių rašymo projektą, o platesnę teritorinio separatizmo grėsmę Lietuvai. Suprask tuo pačiu, kad politikos formavimas ir įgyvendinimas tautinių mažumų klausimais toliau lieka Seimo bei Vyriausybės kompetencijose, o departamentas tik „daro rentgeną“ ir nesiūlo politikos keitimo Lietuvos lenkų atžvilgiu instrumentų.
Belieka apgailestauti, kad daug kas Lietuvoje norėjo įkvėpti šviežio pavasariško oro, o dovanų su balandžio šiluma gavo politinę anginą.
Doc. Andžej Pukšto yra Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas.
