Iš tiesų šis eksperimentas prasidėjo dar gerokai prieš Krymo aneksiją. Kelerius metus Rusija, Pasaulio prekybos organizacijos narė, vis pamindavo šios institucijos dvasią pradėdama prekybos boikotus – tai Lietuvos sūriui, tai Lenkijos mėsai – dėl politinių priežasčių.
2008 metais Rusijos kariuomenė įsiveržė ir užėmė dalį Gruzijos – iš principo be jokios tarptautinės bausmės – ir pramušė pirmąją skylę Europos vizijoje, kad ji – vieninga ir laisva. Tačiau Krymo aneksija pralaužė naujus barjerus – ne tik kariai peržengė kitos valstybės sieną, tačiau Rusija ir karine jėga realiai pradėjo keisti Europos valstybių sienas. Taip ji pamynė rašytas ir nerašytas taisykles, kuriomis nuo 1945-ųjų buvo grindžiamas saugumas žemyne.
JAV, Europa, Australija ir Japonija atsakė sankcijomis, kurios buvo nukreiptos į nedidelį skaičių turtingų rusų. Tačiau V.Putinas vėl spjovė į viską. Vietoj ramios reakcijos jis nusprendė uždrausti maisto prekių importą iš Vakarų. Kadangi paprastai Rusija importuoja mažiausiai ketvirtadalį (kai kada – ir beveik pusę) maisto, jis taip užtikrino, kad maisto kainos šalyje kiltų ne tik mažam skaičiai žmonių, bet visai tautai.
Tai buvo apskaičiuota rizika: Rusijos prezidentas ir jo aplinka darė prielaidą, kad rusai sutiks mokėti didesnes kainas mainais už karinę šlovę. V.Putinas tiki, kad kitaip nei sugedę europiečiai ir išpaikinti amerikiečiai, rusai stoiškai iškęs viską vardan Tėvynės garbės krizės metu.
Ar jis buvo teisus? Netrukus paaiškės. Šią savaitę rublis, kuris prarado trečdalį savo vertės per tris mėnesius, nučiuožė žemyn dar 9 procentais per vieną dieną. Prognozuojama ir recesija. Infliacija tikriausiai sieks 8-9 procentus. Prieštaringai vertinamo, tačiau ilgai planuoto dujotiekio projektas nutrauktas. Pagrindiniai Rusijos bankai valdžios prašo paskolų.
Rusijos įmonės, kurios uždirba rubliais, o skolinasi doleriais, atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Kapitalas sparčiai bėga iš šalies, kalbama, kad kai kurie bankai ėmė riboti pinigų pasiėmimą. Šalyje verda tiek daug gandų apie kapitalo kontrolę, kad premjerui Dmitrijui Medvedevui teko viešai juos neigti.
Žinoma, ne visos Rusijos ekonominės bėdos yra sukeltos sankcijų. Nuo praėjusio pavasario naftos kainos krito beveik 40 procentų. Didžiausias naftos gamintoja – Saudo Arabija – labai aiškiai pareiškė, kad neketina mažinti jos gavybos.
Tai gal ne taip ir svarbu kitiems naftos gavėjams, tačiau daugiau nei dešimtmetį V.Putinas plaukiojo ant iliuzijos, kad istoriškai aukštos pajamos iš naftos ir gamtinių dujų gali prikimšti biudžetą ir užmaskuoti Rusijos nesugebėjimą sukurti produktyvios ekonomikos. Aukštų naftos ir dujų kainų netgi užteko padengti pinigų švaistymus Sočio olimpiadai, apmokėti prabangius milijardierių rūmus, Kremliaus nuotykius Rytų Ukrainoje, milžiniško masto karines pratybas, netgi 9 mln. eurų vertės paskolą, kurią Rusijos bankas suteikė Prancūzijos kraštutinės dešinės „Nacionaliniam frontui“.
Sankcijos tik dar labiau pasunkino problemas, kurias sukėlė naftos kainų kritimas. Šiuo siauru požiūriu, V.Putino eksperimentas žlugo – ar bent jau pasirodė pernelyg brangus. Naftos kainos gali ir vėl pakilti, Rusija turi didelius jos rezervus, ir ekonomika gali vėl atsigauti. Tačiau iki tol rusai sumokės milžinišką kainą. Istorija jau yra pamokiusi – yra labai brangu sulaužyti ekonomines taisykles ir gyventi be sąjungininkų. Netgi Kinija pasinaudojo dabartine krize, kad išnaudotų Rusijos silpnybes ir susiderėtų dėl jai itin palankių dujų pirkimo sąlygų. Dažnai pamirštama, kad kinams patinka globalizacijos taisyklės – tol, kol jos jiems padeda.
Istorija jau yra pamokiusi – yra labai brangu sulaužyti ekonomines taisykles ir gyventi be sąjungininkų. Netgi Kinija pasinaudojo dabartine krize, kad išnaudotų Rusijos silpnybes.
Platesnio masto politinis eksperimentas vis dar tęsiasi. Prisimenant istoriją, V.Putinas – teisus manydamas, kad įmanoma atskirti šalį nuo likusio pasaulio.
Kadaise Sovietų Sąjungos gyventojai iš tikrųjų buvo pasiryžę iškęsti pragarišką gyvenimą tam, kad būtų „apginta Tėvynė ir jos garbė“. Krizės pradžioje kai kurie rusai prabilo taip, lyg dabar būtų 1941-ieji, kai A.Hitleris įsiveržė į Sovietų Sąjungą, o tauta susibūrė aplink J.Staliną.
Rusai ukrainiečius vadina naciais, o NATO kaltina supant Rusiją. Valstybinės nuomonių tyrimo įmonės vadovas „The Wall Street Journal“ net pareiškė: „Jeigu Vakarai mūsų nemėgsta, tai reiškia, kad mes einame teisingu keliu.“
Tokiame klimate sparčiai prastėjančios gyvenimo sąlygos (dėl ko, žinoma, kaltinami Vakarai) vėl gali paskatinti rusus susiburti aplink lyderį, kurį tai tikriausiai paskatintų tik dar tolimesniems kariniams žygiams. Reikia prisiminti ir kitą precedentą, nutikusį 1941-aisiais – tų metų gruodį Japonija bombardavo „Pearl Harboro“ bazę, bent iš dalies dėl amerikiečių naftos embargo.
Visgi dabar 2014-ieji, o ne 1941-ieji, o aukštos naftos kainos pastarąjį dešimtmetį daugeliui rusų suteikė šansą gyventi taip, kaip jų tėvai ir seneliai Sovietų Sąjungoje tikriausiai nė nesvajojo.
Gyvenimas pagerėjo ne tik oligarchams, tačiau ir tam gyventojų ratui, kuris galėjo investuoti į Vakarus, ten keliauti, apsipirkinėti ir kitaip gauti naudos iš Rusijos integracijos į pasaulinę rinką – net jeigu ta nauda apsiribojo ir pigesnių šaldytų daržovių iš Lenkijos pirkimu savam prekybos centre. Jie neturi jokio aiškaus mechanizmo, kaip atsakyti į smaugiančią ekonominę krizę. Alternatyvos vadovui buvo pašalintos, apie alternatyvas politikai net nekalbama.
Tačiau tai nereiškia, kad rusai išliks pasyvūs visą laiką. Jie gali išvykti iš šalies, pasiimti savo pinigus, surengti perversmą arba tiesiog atrasti tokių būdų, kad Rusijos politikų ir vadovų gyvenimas šalyje pavirstų tikru košmaru. Nors galbūt neverta spekuliuoti – V.Putinas vykdo eksperimentą, kurio rezultatus pamatysime tik ateityje.
Šis Anne Applebaum komentaras paskelbtas JAV žurnale „Spectator“
