Neįtikinimai skamba ir tai, kad ką tik iš Sirijos pabėgę žmonės atsakingi už kruopščiai parengtas atakas Europos širdyje, Paryžiuje. Žmonės, kurie lipo per kalnus ir valtimis yrėsi per Viduržemio jūrą, neatvyko į Prancūziją ir staiga nevirto ginkluotais teroristais žudikais.
Tikrieji žudikai Paryžių labai gerai pažinojo.
Tikrieji žudikai Paryžių labai gerai pažinojo. Kol kas žinoma, kad vienas iš jų – Omaras Ismailas Mostefai, buvo policijai žinomas Prancūzijos pilietis. Dar du Prancūzijos piliečiai atvažiavo Belgijoje išsinuomota mašina. Nesvarbu, kaip visi kiti teroristai pasiekė šalį, bet ši operacija nebuvo parengta pabėgėlių. Ne jie parinko taikinius – barus, teatrą, Nacionalinį stadioną. Tas Paryžiaus vietas, kur renkasi jauni paryžiečiai iš įvairių socialinių sluoksnių.
Žmogaus protas nėra racionalus, todėl dar prieš paskelbiant ką nors aiškaus apie teroristus daugybė žmonių nubrėžė tiesią liniją tarp dviejų nesusijusių dalykų. Ne visi jie buvo europiečiai. Respublikonų kandidatas į JAV prezidentus Benas Carsonas šeštadienį paskelbė, kad JAV po teroro atakų Paryžiuje turi uždaryti sienas pabėgėliams iš Artimųjų Rytų. Žinoma, Europoje tokių siūlytojų tarp politikų, rašytojų, visuomenininkų buvo dar daugiau.
Svarbu dar kartą atskirti šiuos du dalykus. Tačiau, prieš tai padarant, dar svarbiau yra suprasti, kodėl kai kuriems žmonėms jie atrodo taip smarkiai susiję.
Pirmiausia, pabėgėlių krizė europiečius išmušė iš vėžių, nes jie pagalvojo, kad Europa prarado kontrolę. Šį jausmą dar labiau pakurstė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kai šią vasarą staiga pakeitė nuomonę dėl pabėgėlių priėmimo. A.Merkel buvo labai palaikoma vokiečių, kai kvietė į šalį visus pabėgėlius. Žinoma, tai padrąsino ir karą kenčiančius žmones ryžtis rizikingai kelionei per kalnus ir jūrą. Nepaisydami pavojų ir šalto oro, 250 tūkst. žmonių kas mėnesį, arba po 8 tūkst. per dieną, vyksta į Europos Sąjungą ir noriai naudojasi pagalba, kurią jiems teikia net ir ne itin draugiškai pabėgėlių atžvilgiu nusiteikusios valstybės.
Logistikos krizė nublanksta prieš politinę.
To rezultatas – mirtiname pavojuje atsidūrusi laisvą judėjimą tarp Europos Sąjungos valstybių užtikrinanti Šengeno sutartis. Švedija neseniai atnaujino pasienio kontrolę vien tam, kad pamatytų, kiek pabėgėlių iš tikrųjų atvyksta į šalį. Tuo tarpu Slovėnija ir Vengrija pasienyje su Kroatija pasistatė tvoras.
Vis dėlto logistikos krizė nublanksta prieš politinę. Vokietija ištisus dešimtmečius užėmė europietiškos tvarkos sergėtojos pozicijas. Ar spręsdama Graikijos finansines problemas, ar Rusijos invaziją į Ukrainą, Vokietija visada tvirtai laikėsi visų pažadų ir sutarčių. Kai Vokietija staiga, nepasitarusi europiniu lygiu, priėmė sprendimą priimti pabėgėlius ir privertė kitas valstybes su tuo susitaikyti ir sekti jos pėdomis, labai greitai kilo nepasitenkinimas.
Tai neišvengiama. Žinoma, šios teroristų atakos sustiprins jausmą, kad nei nacionaliniu, nei tarptautiniu lygiu nėra atsakingų už kovą su terorizmu ar pabėgėlių krizės sprendimus. Nenuostabu, kad nesaugumo jausmas atsiras net ir tose valstybėse, kuriose nėra nei terorizmo grėsmės, nei į jas plūsta pabėgėliai.
Bet jeigu kontrolės jausmas negrįš, politinės pasekmės gali būti skaudžios. Visame kontinente didėja parama kraštutiniams dešiniesiems, antieuropietiškai ir prieš imigrantus nusiteikusioms politinėms grupuotėms. Tai ypatingai justi Lenkijoje, Nyderlanduose, Švedijoje ir toje pačioje Prancūzijoje. Prieš Europos Sąjungą Didžiojoje Britanijoje nusiteikęs judėjimas pasirengęs tuo pasinaudoti. Taip pat ir Viktoro Orbano nacionalistinė dešiniųjų vyriausybė Vengrijoje, jau dabar išnaudojanti pabėgėlių krizę savo politinei naudai.
Europa privalo atkurti saugumą, stabilumą ir atgauti pasitikėjimą savimi.
Europa privalo atkurti saugumą, stabilumą ir atgauti pasitikėjimą savimi. Prancūzija ir jos sąjungininkės turės įrodyti, kad įmanoma būti ir tolerantiška visuomene, ir narsiai kautis su „Islamo valstybės“ terorizmu. Ilgalaikiu laikotarpiu Europai reikės nuoseklios karinės strategijos ne tam, kad sukontroliuotų „Islamo valstybę“, bet kad ją sunaikintų.
Tuo tarpu jau dabar Europa turi rasti būdą išsaugoti laisvą judėjimą Europos Sąjungos viduje ir užkirsti kelią kraštutiniams dešiniesiems ateiti į valdžią. Tai daryti pirmiausia reiktų sugriežtinant ir užtikrinant išorinių sienų kontrolę žemėje ir jūroje bei sukuriant tokius pabėgėlių registracijos centrus, kurių jie negalėtų išvengti.
Ir vėlgi: tai reikia daryti ne todėl, kad tarp pabėgėlių ir terorizmo atakų Paryžiuje būtų bent menkiausia tikra sąsaja, bet todėl, kad ekstremistams negalima leisti krautis kapitalo iš žmonių nesaugumo jausmo ar jais manipuliuoti.
Gailiaširdiškumas Europai yra gyvybiškai svarbus. Ir Sirijos karo aukos negali būti pamirštos. Ilgainiui gal jas bus galima perkelti į kitas Europos Sąjungos valstybes. Tačiau kol kas pabėgėlius reikia remti, priimti ir kviesti taip pat, kaip Europa priimdavo visus pabėgėlius iki šiol. Čia nėra pasirinkimo.
