Kodėl? Užtenka pasidairyti į kaimynus ir išvysime, kad tiek Latvijos, tiek Estijos sostines jau ilgus metus valdo mažų mažiausiai draugiškais Rusijai galimi pavadinti partijos ir merai. Valdė dar tada, kai apie kažkokį dabar jau masiniu laikomą Kremliaus kišimąsi į rinkimus niekas viešai bent jau garsiai nekalbėjo.
Bet ar vien dėl to, kad tai nebuvo įvardijama, kaip Rusijos kišimasis, to kišimosi jau nebuvo? Juk buvęs Talino meras Edgaras Savisaaras (beje, laikomas Estijos liaudies fronto, atvedusio šalį į nepriklausomybę, įkūrėju) net viešai Estijos saugumo policijos buvo pavadintas Rusijos įtakos agentu. Ar tai reiškia, kad agentas į rinkimus buvo siųstas, bet paramos iš Kremliaus jam nebuvo?
Kas bent kiek domisi tarptautiniais reikalais, tikriausiai pamena, kad buvo ir parama. Net ir finansinė. Ir skirta ji buvo būtent rinkimams. Tiesa, tai, ką Estijos saugumui pavyko nustatyti, buvo susiję su parama E.Savisaaro vadovautos Estijos Centro partijos parlamento rinkimų kampanijai. Ar nebuvo jokios kitos paramos, kurios nustatyti nepavyko, lieka tiks spėlioti.
Be to, svarbu paminėti, kad paramą iš Rusijos buvo bandoma pridengti esą Rusijos skiriamu finansavimu stačiatikių bažnyčios statybos užbaigimui ne kur kitur, o E.Savisaaro vadovautame Taline. Taigi, net jei dalis pinigų ir buvo skirta būtent bažnyčios statybai, tai neabejotinai turėjo sustiprinti ir E.Savisaaro, kaip Talino mero, pozicijas tarp Estijos sostinės stačiatikių.
Tiesa, dabar nei Talino savivaldybė, nei Centro partija bent jau viešai nėra vadinamos prorusiškomis.
Svarbu paminėti, kad tai nutiko dar 2010 metais, o Talino meru E.Savisaaras išbuvo iki pat 2015 metų. Beje, dar gerokai iki finansavimo iš Rusijos skandalo E.Savisaaras išgarsėjo Maskvos išprovokuotų vadinamųjų 2007 metų „Bronzinio kario“ riaušių ir kitų to meto atakų iš Kremliaus prieš Estiją metu. Išgarsėjo dėl savo labiau Rusijai negu Estijai palankios pozicijos.
Tad ar net teoriškai galėjo būti, kad visą šį laiką, kai Rusijos kišimasis į rinkimus Taline (beje, Savisaaras visuomet pirmenybę teikė būtent Talino mero postui, o ne nacionalinei politikai) nebuvo tiesiogiai įvardijamas, Kremlius iš tiesų niekur nesikišo, o tokią padėtį Estijos sostinėje lėmė vien vidinės šios šalies politikos priežastys?
Ir, ar padėtis tikrai taip jau smarkiai pasikeitė, kai E.Savisaaras galiausiai buvo priverstas galutinai pasitraukti iš Talino mero posto?
Taliną ir toliau valdo Centro partija, o meru tapo ilgametis E.Savisaaro bendražygis, buvęs vicemeras Taavi Aasas. Tiesa, dabar nei Talino savivaldybė, nei Centro partija bent jau viešai nėra vadinamos prorusiškomis. Maža to, ši politinė jėga kartu su dar dviem partijomis, valdo ir visą Estiją, o premjeras Juri Ratas yra būtent jos deleguotas, nors Estijos vyriausybės politikos prorusiška vadinti lyg ir nėra pagrindo. Todėl viešai aiškinama, kad partija nusikratė E.Savisaaro šleifo, o naujoji partijos vadovybė laikosi visai kitų vertybinių pozicijų.
Tiesa, nepaaiškinama, kaip tos naujosios pozicijos dera su tarptautiniu mastu vienos garsiausių partijos narių Janos Toom deklaruojama politika. Mat itin įtakinga Centro partijos vadovybės atstovė J.Toom yra ir viena aktyviausių V.Putino režimo advokačių ne tik Europos Parlamente, kurio nare tapo deleguota būtent Centro partijos, bet ir apskritai Europoje. Ji viešai gynė V.Putiną net dėl S.Skripalio apnuodijimo, dalyvavo propagandinėse kelionėse į Siriją, viešai agituoja už rusakalbių „kultūrinę autonomiją“ Estijoje ir apskritai Kremliui yra tikras lobis.
Bet grįžkime prie padėties Taline. Galbūt čia vykdoma mažiau Kremliui draugiška politika negu E.Savisaaro laikais?
Pasitelksiu tik du pastarojo meto pavyzdžius. Šių metų sausį dabartinis Talino meras T.Aasas iškėlė idėją stačiatikių Kalėdas įtraukti į Estijos nacionalinių švenčių sąrašą ir padaryti nedarbo diena. Centro partijos parlamentaras Vladimiras Velmanas (beje, jis buvo minimas ir E.Savisaaro pinigų gavimo iš Maskvos istorijoje, kartu su Talino meru vyko į Maskvą tartis dėl tos paramos) iš karto po to pareiškė, kad šios idėjos įgyvendinimas priklausys nuo artėjančių parlamento rinkimų Estijoje rezultatų – suprask, jei bus išrinkta Centro partija, idėja bus įgyvendinta.
Tačiau dabar net kai kurie Estijos analitikai pastebėjo, kad Kremliui, kuris stačiatikių bažnyčią naudoja, kaip vieną itin svarbių savo įtakos plėtros įrankių, tai būtų tikra dovana.
Nežinau, ar galima būtų stebėtis, nes dar E.Savisaaras puoselėjo ryšius su Rusijos stačiatikių bažnyčia. Tačiau dabar net kai kurie Estijos analitikai pastebėjo, kad Kremliui, kuris stačiatikių bažnyčią naudoja, kaip vieną itin svarbių savo įtakos plėtros įrankių, tai būtų tikra dovana. Beje, svarbu pastebėti įdomų sutapimą – apie tokią dovaną prabilta netrukus po daug nemalonesnės Kremliui žinios apie autokefaliją Ukrainoje.
Tačiau Centro partija net neslepia, kad ji – už bendradarbiavimą su Kremliumi. Net premjeras ir partijos pirmininkas J.Ratas dabar jau viešai agituoja esą užteks naudoti tą „Rusijos kortą“. O Talino savivaldybė rodo bendradarbiavimo pavyzdį – Estijos sostinė toliau puoselėja ryšius su Sankt Peterburgu. Praėjusį rudenį pats Talino meras surengė vizitą šiame Rusijos mieste, rengiamos ir Sankt Peterburgo dienos Taline.
Kodėl tiek dėmesio šioms detalėms, Talinui ir Estijai apskritai? Ogi todėl, kad per 2017 metų rinkimus Taline, kaip tikriausiai bus ir per savivaldybių rinkimus Lietuvoje, nepastebėta jokio tiesioginio Rusijos kišimosi. Maža to, nežinant šių detalių, nežinoma ir apie Kremliaus įtaką Estijoje bei jos sostinėje. O jei šios įtakos žinomos, bent jau turėtų kilti klausimas, kodėl Estijos ir Latvijos savivaldybės Kremliui rūpi, o Lietuvos savivaldos rinkimai jau turėtų nerūpėti.
Kremliaus kišimasis neprasideda sulig rinkimų kampanijos pradžia ir nesibaigia sulig vieno ar kito kandidato išrinkimu.
Juk apie Rusijos įtaką Rygos savivaldybėje tikriausiai neverta net tiek pasakoti. Rygos meras N.Ušakovas, nors ir vadina save Latvijos patriotu bei socialdemokratu, labiau žinomas, kaip vienintelės prorusiška Latvijoje viešai vadinamos politinės jėgos lyderis.
Svarbiau žinoti galbūt kitką – tarp jo partnerių ir garsiausi bei įtakingiausi su Rusija dirbantys Latvijos verslininkai. Galbūt todėl ir per rinkimus Rygoje (kaip, beje, ir per neseniai vykusius Latvijos parlamento rinkimus) Rusijos kišimosi taip pat nepastebėta.
Tik ar tai ką nors keičia? Viena svarbiausių mano praėjusį rudenį pristatytos specialios studijos apie Rusijos kišimosi į rinkimus Vakaruose būdus ir priemones išvadų buvo ta, kad Kremliaus kišimasis neprasideda sulig rinkimų kampanijos pradžia ir nesibaigia sulig vieno ar kito kandidato išrinkimu. Būtent todėl mes dažnai to kišimosi ir nepastebime arba jį labai sunku įrodyti.
Beje, šiame kontekste verta paminėti ir dar vieną kaimyninės šalies miestą – Ventspilį. Tą patį, kurį jau dešimtmečius (nuo 1988 metų) valdo Latvijos oligarchas Aivaras Lembergas. Apie Rusijos kišimąsi į Ventspilio rinkimus irgi niekam neteko girdėti, bet Maskvai geresnio kandidato turbūt net ir nereikėtų. Jei kas nepamena, tai tas pats veikėjas, kuris ne tik yra įsipainiojęs į tiek įvairiausių korupcijos skandalų, kad net pats turbūt jų nebesuskaičiuotų, bet ir tas, kuris NATO pajėgas Latvijoje yra viešai sulyginęs su sovietų okupacija.
Manęs dažnai klausia, kaip tą galimą Rusijos įtaką atpažinti, jei to nesugeba padaryti net Valstybės saugumo departamentas.
Turbūt nereikia priminti, kad visas A.Lembergo verslas susijęs su Rusija, o tuomet, kai jis iš Ventspilio bando vairuoti ir nacionalinę Latvijos politiką ar rūpintis savo verslo reikalais, net ir Rygos meras N.Ušakovas jam tampa tiesiog patikimu partneriu – jokiu būdu ne priešininku.
Visas šias kaimyninių šalių istorijas tikrai verta prisiminti prieš Lietuvos savivaldybių rinkimus. Nes būtent jos, nors visos tikrai skirtingos, o ir padėtis Lietuvoje galbūt iš dalies skiriasi nuo Latvijos ir Estijos, puikiausiai atskleidžia, kaip Rusijos įtaka į mūsų miestus (ir net miestelius – Rusiją domina tikrai ne vien Vilnius, Kaunas, Klaipėda ir Visaginas) gali ateiti mums net nepastebint. Todėl tik nuo mūsų pačių priklauso, ar padėsime Kremliui, ar tam priešinsimės.
Manęs dažnai klausia, kaip tą galimą Rusijos įtaką atpažinti, jei to nesugeba padaryti net Valstybės saugumo departamentas. Atsakymas – pakankamai paprastas. Pirmiausia tikrai nemanau, kad Lietuvos tarnybos nežino ko nors, ką, manau, iš kitų šalių patirties, ilgamečių Rusijos įtakos studijų apskritai ir remdamasis savo analize galiu įvertinti aš. Problema ta, kad tokios struktūros, kaip Valstybės saugumo departamentas negali visko viešai įvardyti. Be to, bent jau to, ką skelbia viešai, negali grįsti vien savo analize – būtini ir įrodymai.
Man šiuo atžvilgiu paprasčiau, nes aš analizuoju potencialias grėsmes. Todėl ir receptą, kaip patiems nepadėti Kremliui savivaldybių rinkimuose, tikrai galiu pasiūlyti.
Pirmiausia būtina suprasti, kad vienas pagrindinių Rusijos įtakos sklaidos įrankių yra verslas. Todėl jei į rinkimus eina žmogus, o juo labiau žmonių grupė, dabar ar praeityje susijusi su Rusijos ar Baltarusijos verslu – tai potenciali Rusijos įtakos mūsų politikai grėsmė. Jei kas nors siūlo „atskirti verslą nuo politikos“ ar aiškina, jog Rusijoje ar Baltarusijoje verslas gali būti „nepriklausomas“ – tai taip pat potenciali Kremliaus įtakos grėsmė.
Įsivaizduokime, kurie iš kandidatų į Vilniaus merus galėtų būti už „Maskvos namų“ statybą Vilniuje, pavyzdžiui, teigdami, kad „nereikia painioti kultūros su politika“ arba siūlydami megzti „ryšius tarp žmonių“.
Dar vienas svarbus testas – požiūris į dabartinį mafijinį Kremliaus režimą apskritai. Jei politikas deklaruoja net ir vakarietišką politiką, bet menkina Rusijos grėsmę – tai taip pat potencialus Rusijos įtakos sklaidos kanalas. Juk net N.Ušakovas niekuomet viešai nepasisakė prieš Europos Sąjungą ar NATO.
Tačiau svarbūs ne vien pagrindiniai šalies geopolitinės orientacijos vektoriai – prisiminkime, kad ir Lietuvą drebinusias diskusijas dėl įvairių savivaldybių merų troškimo siųsti Lietuvos vaikus į įvairiausias stovyklas ar festivalius Rusijoje bei savivaldybių draugystės ryšius su miestais Rusijoje. Ir palyginkime su to paties Talino puoselėjama draugyste su Sankt Peterburgu. Arba įsivaizduokime, kurie iš kandidatų į Vilniaus merus galėtų būti už „Maskvos namų“ statybą Vilniuje, pavyzdžiui, teigdami, kad „nereikia painioti kultūros su politika“ arba siūlydami megzti „ryšius tarp žmonių“.
Ne mažiau svarbu ir su kokia partija vienas ar kitas kandidatas eina į rinkimus bei tos partijos požiūrio į Rusiją bei jos keliamas grėsmes istorija. Beje, kaip rodo Estijos pavyzdys, svarbu vertinti ne vien partijos lyderio retoriką, bet ir tai, kokie žmonės yra šalia jo bei kokias vertybes deklaruoja. Kartais tai apie partiją pasako net daugiau už viešai deklaruojamą politiką.
Tokių ir panašių testų reiktų ne vieno, nes nėra vieno požymio ar vienos schemos, pagal kurią būtų galima universaliai atpažinti Rusijos kandidatus Lietuvos savivaldybių rinkimuose. Bet jų tikrai yra – ne vienas, ne du ir net ne dešimt. Ir tik nuo mūsų sąmoningumo priklausys, ar padėsime Kremliui per šiuos rinkimus, ar ginsimės nuo jo priešiškų kėslų.
Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.
