Gal jis tiesiog vėsinasi, mėgaujasi paplūdimio malonumais? Tik ramiai miega?
Mėginu matyti, kad jis taip miega, bet kur tau. Akivaizdu, kad jo šnervės pilnos vandens ir smėlio.
Visas pasaulis, kuriame gyvenu, atsiskleidžia Facebooke. Naujienos, straipsniai, informacija, kuria dalinasi daugiau nei tūkstantis mano draugų ir jų draugai bei anų draugų draugai.
Aš esu žiauriai tolerantiška. Juodukai ir gėjukai man OK, tegu gyvena, tik nenorėčiau, kad jie būtų mano pamėgtam restorane. Negalėčiau valgyti, jei pamatyčiau, kad prie gretimo staliuko sėdi negras.
Mano Facebooko draugė Aušrelė sako, kad pabėgėliai yra begėdžiai tinginiai, kurie veržiasi į Europą tam, kad atimtų jos bedarbio pašalpą. Tiesa, Aušrelė su vyru suka visai neblogą biznelį, tačiau popierius tvarkosi savaip, juk būtų tiesiog kvaila nepasiimti tos pašalpos. Vis į kišenę, ne iš kišenės.
Aušrelė sako, kad nesupranta musulmonų. Jai kyla visokių minčių.
„Aš esu žiauriai tolerantiška. Juodukai ir gėjukai man OK, tegu gyvena, tik nenorėčiau, kad jie būtų mano pamėgtam restorane. Negalėčiau valgyti, jei pamatyčiau, kad prie gretimo staliuko sėdi negras“, — rašo ji komentarą.
Kaip tik tuo metu Sirijos berniuko negyvą kūnelį turkų policininkas paima ant rankų ir išneša iš paplūdimio.
„Viskas bus gerai, Europoje viskas bus gerai“, – jis šnibždėjo berniukui, spausdamas glėbyje ir atsisveikindamas uodė jo plaukus. Bet laive dar nebuvo Europos.
O gal dar visai neseniai jis turėjo tėtį, kuris mylėjo jį labiau už viską. Taip smarkiai, kad atidavė viską nelegalius migrantus gabenančiam vyrukui, kad tik paimtų jo šeimą ir padėtų pasiekti Europą. Keliauti visiems pinigų neužteko. Tik nuotraukoje jis tebeguli veidu į smėlį amžinai.
„Viskas bus gerai, Europoje viskas bus gerai”, — jis šnibždėjo berniukui, spausdamas glėbyje ir atsisveikindamas uodė jo plaukus. Bet laive dar nebuvo Europos.
Vengrams pastačius sieną iš spygliuotos vielos Europa pasislinko dar toliau į Vakarus. Taip toli, kad beveik neįmanoma pasiekti.
Europa yra Islandija.
Taip, ta pati mažytė drąsių žmonių šalis, kuri kažkada pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Ir visai nesvarbu, kad ji nepriklauso ES.
Kai Islandijos vyriausybė pareiškė, kad gali priimti ne daugiau nei 50 pabėgėlių, paprasti žmonės pasipiktino ir Facebooke pasirodė daugiau nei 10 000 įrašų, kad paprasti islandai į savo šeimas sutinka priimti pabėgėlius. Tiesiog dabar. Ateikit.
Skrolinu Facebooką ir matau, kad ir mano aplinkoje žmonėms gaila berniuko.
Žmonės sujudo, sukruto, pasirodė vienas po kito postai apie tai, kaip IŠSPRĘSTI problemą.
„Tokios baisios nuotraukos neturėtų būti rodomos viešai, — pasipiktinusi rašo Aušrelė. — Šiandien mano dukters gimtadienis, kepu tortą, o tas berniuko lavonas visai dienai nuotaiką sugadino.”
„Nereikia man čia negatyvo, – pritaria Aušrelei jos draugė Laurutė. – Mielieji, nesidalinkite tais baisiais vaizdais. Arba išmesiu iš draugų.”
Aušrelės ir Laurutės galvose tuščia, bet kvepia šokoladu ir cinamonu. Šššš… Jų galvose pučia vėjas ir neša laivą, kuris vadinasi Lietuva, vis toliau nuo Europos.
Lygiai taip jos piktinosi ir nuotraukomis iš kailinių gyvūnėlių fermų.
Jos nenori matyti, iš kur atsiranda dešra.
Aušrelės ir Laurutės galvose tuščia, bet kvepia šokoladu ir cinamonu. Šššš… Jų galvose pučia vėjas ir neša laivą, kuris vadinasi Lietuva, vis toliau nuo Europos.
Šiandien Europos Sąjunga su savo idėjomis labiausiai yra Vokietija. Angela Merkel pasakė, kad kiekvienas pabėgėlis, kuris pereis Vokietijos sieną, gaus prieglobstį.
Vengrija yra Europos gėda.
Kur esame mes? Kokioje vertybinio žemėlapio pusėje?
Klausiu savęs, ar priimčiau pabėgėlį į namus.
Nepakenčiu religingų fanatikų ir kvailių, o tarp jų būtų ir tokių. Aš nežinau, ką daryti. Kaip pasielgti. Žinau tik tiek, kad į nuotrauką su berniuko lavonu žiūrėti reikia. Tik nemeluojant sau ateis teisingas atsakymas.
Kiekvienam iš mūsų ją reikia pasikabinti ant šaldytuvo.
Ne, neturiu sąlygų priimti pabėgėlio. Seniai remontas nedarytas, neturiu atskiro kambario. Mano pajamos nepastovios. Noriu atostogų.
O mažą berniuką? TĄ berniuką. Taip, po velnių, kaip galėčiau nepriimti.
Bet jis jau miręs.
Kokie mes atrodome Vakarams šioje situacijoje, tokie ir esame. Ksenofobiški, rasistai, nacionalistai ir bailiai su putiniškomis, tikrai ne europietiškomis vertybėmis.
Ir žydai jau mirę, kuriuos, galvodama apie holokaustą įsivaizduoju, kad būčiau gelbėjusi.
Lengva įsivaizduoti, kaip būtų, jei būtų. Lengva gailėtis mirusių, nes nieko daryti nebereikia.
Pagalbos reikia gyviesiems.
Reikia priimti sprendimus, kaip valstybei, bendruomenei, nes tuomet kam ji mums reikalinga, jei turime veikti po vieną?
Bet kaip tai gali būti įmanoma, jei prezidentė neturi jokių minčių. Lyg virusas būtų įsimetęs į jos kietąjį diską.
Prieš rugsėjo pirmąją prezidentė per TV3 žinias tarė: „Mokykliniai autobusai mokiniams ir moksleiviams suteiks daug teigiamų prisiminimų ir atsiminimų.”
Ką???
Vėliau, kalbėdama pabėgėlių klausimu ji pasakė, kad visus veiksmus derins su visomis Europos šalimis. Lietuva Europos politikos kontekste traukiasi į užribį, nereiškia nuomonės ir nebeturi jokios pozicijos. 30 ar 300, prezidentė nežino. Kokie mes atrodome Vakarams šioje situacijoje, tokie ir esame. Ksenofobiški, rasistai, nacionalistai ir bailiai su putiniškomis, tikrai ne europietiškomis vertybėmis. Ar tokią šalį Vakarams norėsis ginti nuo rusų? O gal šiandien kaip tik tas metas, kada mums kaip šaliai būtų net naudinga tapti Europiečiais? Kiek galėtume priglausti pabėgėlių, jei „Maximos“ turčiai susimokėtų mokesčius?
Tų, kuriems smagu žiūrėti į vaiko lavoną, labai nedaug. Ir tų, kurie vedė žydus ir juos šaudė, buvo tik keletas. Dauguma tiesiog užsimerkė, kad nematytų.
Bjauru, kai vadiname save žydšaudžių tauta. Juk nesam blogi, tik menkystos.
Deja. Baisiausi dalykai pasaulyje atsitinka ne dėl blogiukų. Tų, kuriems smagu žiūrėti į vaiko lavoną, labai nedaug. Ir tų, kurie vedė žydus ir juos šaudė, buvo tik keletas. Dauguma tiesiog užsimerkė, kad nematytų.
P.S.1 Kai rašiau šį tekstą, tikroji berniuko istorija dar nebuvo žinoma. Jo vardas Aylan, jis turėjo brolį ir mamą, kurie taip pat nuskendo. Tėvas neliko Sirijoje, jis buvo valtyje, pripučiamoje valtyje, nors kontrabandininkai, paėmę 4 000 eurų už „kelionę”, pardavinėjo vietas į jachtą. Pasak berniuko tėvo, vandenyje jie išbuvo apie 3 valandas... Mėgindami pasiekti Europą jau nuskendo apie 2600 žmonių.
P.S.2 Po Indiją keliavo studentų porelė. Pinigai ėjo į pabaigą, viešbutyje juos apvogė, turguje ne kartą apgavo. Gatvėje jie pamatė elgetaujantį berniuką, kuris merginai pasirodė panašus į Budą. Į galvą jai toptelėjo mintis, o gal tai elgeta persirengęs princas? Gal, jei duos jam išmaldos, princas juos nusives į savo rūmus ir atlygins šimteriopai už gerą širdį? Jos draugas, žiūrėdamas į valkatą galvojo visai kitokias mintis: „Štai dar vienas valkata, kuris pasipainiojo mano kelyje. Šūdas. Kaip nenoriu, bet teks jam atiduoti pusę pietų.” Jaunuoliai susižvalgė ir atidavė valkatai pusę savo pietų. Valkata berniūkštis iššiepė burną, net nepadėkojo, tik griebė maistą rodydamas savo sugedusius dantis, jis nebeatrodė panašus į princą. Po šio įvykio mergina pasijuto pikta ir nusivylusi, o vaikinas, nors ir alkanas, linksmai sau švilpavo. Jis jautėsi laimingas. Dao mokytojas paaiškino istorijos moralą: darydamas gerą žmogus tikisi atlygio ar bent jau dėkingumo, jis tai daro iš arogancijos ir noro būti geresniu už kitus. Todėl gyvenimo realybė tokį išpuikėlišką ego sutrypia kaip kvailį su batonu elgetų minia. Tikroji išmintis ir dorybė – būti paprastu žmogumi, kuris nenori nieko išgelbėti, o tik ramiai gyventi savo gyvenimą. Deja, kartais visi galime patekti į tokią situaciją, kad teks pasiaukoti ir pasidalinti paskutiniais pietumis. Ne dėl to, kad nori būti geras, o dėl to, kad kitaip tiesiog nebebūtum žmogus, o tik šlamštas. Šis pasakojimas atsirado perskaičius Vegetaru pasivadinusio žmogaus komentarą prie teksto apie pabėgėlius. Ačiū jam už įkvėpimą.
