Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“.
Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.
Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių
(Iš Evangelijos pagal Matą 17, 1-9).
Kasdienis atsimainymas
Kasmet, antrąjį Gavėnios sekmadienį, skaitome Atsimainymo Evangeliją. Kely į Velykas šis pasakojimas turi ypatingą reikšmę. Ateis diena, kai išvysime baimės, blogio, kančios, žmonių nedėkingumo sudarkytą Kristaus veidą. Ir būtent tada turėsime prisiminti drauge su apaštalais ant Taboro kalno Dievo šlovės atmainytą veidą. Skausmo darkomas yra tas pats Mesijas, vieną nepamirštamą akimirką parodęs savo Dievo grožio perkeistą veidą.
Tačiau šiandien švenčiama Atsimainymo šventė turi kitas prasmes. Ir tai pabrėžia parengiančios Evangeliją skaityti kitų Šventojo Rašto knygų ištraukos (Danielio knygos ištrauka - čia, Petro laiško ištrauka - čia).
Šiandien priešais mus realybė, tuo pat metu ir nesuvokiamai slėpininga, ir akivaizdžiausiai perprantama. Per Krikštą mes esame tapę Dievo sūnumis ir dukterimis. Mes buvome perkeisti, atmainyti Jėzaus artumo, Jo mums perduoto Žodžio, švenčiamų sakramentų žemiško konkretumo.
Šiandien priešais mus realybė, tuo pat metu ir nesuvokiamai slėpininga, ir akivaizdžiausiai perprantama.
Čia ne įrašas storose archyvinėse knygose: „jis buvo pakrikštytas tą dieną ir toje vietoje“. Ir ne priklausomumo deklaracija: „jis priklauso tokiai tai žmonių grupei“.
Tai kai kas daug gilesnio ir platesnio. Tai – Dievo kraujas, tekantis mūsų gyslomis. Jo gyvastis mūsų gyvasty. Tai – Dievo šviesa nuolat gyvenanti mūsų širdyse. Kartą ir visiems laikams ji išplėšia mus iš mirties tamsybės. Nuo bausmės klajoti be prasmės.
Kad esame Dievo vaikai, ne ant kaktos parašyta. Mūsų atsimainymą turi pajusti kiekvienas mus sutinkantis. Pati Dievo šlovė turi spindėti mūsų veiduose, mūsų žodžiuose, mūsų veiksmuose. Nes pasitikėjimas Dievu, tikrumas Jo gailestingumu, patikima Jo tėviška artuma, gali išlaisvinti mus iš baimės, net sunkiausiose gyvenimo situacijose.
Ne per magiją. Per malonę. Ne iš dangaus nukritusiu veiksmu, bet jėga, kylančia iš santykio su Dievu, kurį Kristus padarė įmanomu, ir kurį diena iš dienos reikia puoselėti, saugoti, gaivinti.
Kiekvienam, kuris širdyje nešiojasi brangiąją sandorą su Dievu, yra skirtas Tėvo balsas, anuomet suskambėjęs ant aukšto kalno: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“
Mūsų egzistenciją perkeičia, atmaino išgirstas, priimtas, išgyventas Žodis. Žodis, atveriantis santykiui. Autentiškam ryšiui, kai klausomasi ir kalbama.
Tas Žodis apšviečia kiekvieną veiksmą, kiekvieną šventą veiklą ir išlaisvina nuo dviprasmybių. Jis rodo kelią kiekvienam Kristaus mokiniui. Šlovės kelią, einantį per kryžių.
