Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“ Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena?! Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos“. Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“. Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks“. Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą. Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį“. Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“
Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius.
Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties. Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“. Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“. Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.
Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“. Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti. O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“. Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk“. Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“
Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“. Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“. Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“.
Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį. (Jn 11, 1-45)
Apie Prisikėlimą ir gyvenimą
“Kažkas turėtų būti po to!” Daugelio širdyje, jei ne lūpose, ištariama ši frazė mirus artimam žmogui ar apskritai išgirdus apie mirtį. Kai kas mano, kad šis posakis jau savaime krikščioniškas, bet, būkime atviri, jame nieko daugiau kaip miglota, jei ne tuščia viltis, panaši į daugybę kartų per dieną ištransliuojamą Russkoje radijo šaukinį Vsio budet chorosho – „Viskas bus gerai!”
“Kažkas turėtų būti po to!” Tai visgi liudija, kad norima pabėgti nuo tuštumos, nuo nulio, troškimą turėti tą “kažką” už kurio įsitverti. Ar taip tiki krikščionys?
Mortos ir Jėzaus pokalbis, mirus Lozoriui, leidžia suvokti kai ką daugiau. “Tavo brolis prisikels”, sako Jėzus. Morta atsiliepia išpažindama savo tikėjimą: “Žinau jog jis prisikels paskutinę dieną”. Tai jau ne “kažkas”, o kai kas. Daugybė tikinčių sadukiejų apskritai neigė mirusiųjų prisikėlimą, angelų ir dvasių buvimą, mums patikslina Lukas (žr. Apd 23, 8). Tačiau Jėzus nepasitenkina šiuo abstrakčiu Mortos atsakymu. Jėzus nori dar daugiau.
Būtent todėl apsireiškia, pasirodo: “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas”. Būtent apie šią realybę yra klausiama Morta: “Ar tai tiki?” „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.
Štai čia yra krikščionio tikėjimo esmė. Tikime ne į “kažką”, o į “kai ką”! Mes nepasitenkiname abstrakcijomis, netikromis, melagingomis viltimis. Mūsų viltis – Jėzus.
Štai čia yra krikščionio tikėjimo esmė. Tikime ne į “kažką”, o į “kai ką”! Mes nepasitenkiname abstrakcijomis, netikromis, melagingomis viltimis. Mūsų viltis – Jėzus. Kristus, tiesiantis pervertą savo ranką, kad palydėtų iš šio, baigtinio, į amžiną gyvenimą.
Lozoriaus prikėlimas, kaip ir visi Evangelijos pagal Joną stebuklai, yra tik ženklas. Tai tik įžanga į tai, kas iš esmės perkeis mūsų istoriją, į įvykį, kuris taps mūsų vilties šaltiniu - į Jėzaus prisikėlimą.
Lozorius sugrįš gyventi, bet jam ateis laikas, kai žemės gyvenimas pasibaigs. O Jėzaus prisikėlimas, jo esminė pergalė prieš mirtį, taps solidžiu atskaitos tašku visoms visų jo mokinių viltims.
“Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas” – yra trečiasis Krikšto Gavėnios etapas. Po to, kai atradome, kad Jėzus dovanoja mums vandens, “gyvąjį vandenį, kuris teka amžinąjam gyvenimui”, po to, kai išpažinome Jį pasaulio šviesa, atveriančia kūno akis, bet ypač tikėjimo akis, dabar esame kviečiami Jame atpažinti savo “prisikėlimą ir gyvenimą”, tą, kuris ištraukia mus iš mirties lemties, kad dovanotų mums nesibaigiantį gyvenimą.
Mūsų viltis turi veidą ir vardą. Mūsų viltis - Jėzus Kristus. Nukryžiuotas Prisikėlusysis.
Per Krikštą įvyko būtent tai; tai patirs šią Velykų naktį krikštijami katekumenai (suaugusieji pasirengusieji krikščioniškajam keliui). Mes panardinami Kristaus mirtyje ir prisikėlime. Mes esame mirę nuodėmei, kad visada gyventume Dievo gyvenimą. Gyvenimą, kuris meta iššūkį tamsiam mirties perėjimui.
Neatsitiktinai laidotuvių apeigose karstas yra šlakstomas švęstu vandeniu. Tai primena Krikštą. Mūsų viltis prasidėjo jame, mus perkeitusiame Krikšte. Mūsų viltis turi veidą ir vardą. Mūsų viltis - Jėzus Kristus. Nukryžiuotas Prisikėlusysis.
