Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia.
Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė. Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“. (Mk 7, 31-37)
Atsiverk!
Kurčias nebylys. Žmogus, negalintis bendrauti. Žmogus, uždarytas į vienatvės kalėjimą. Iš ten neišeisi.
Jėzus jį pasives atokiau. Jis jautrus. Dėmesingas. Subtilus. Mandagus. Su visais, o ypač su sužeistaisiais. Tai, kas tuoj įvyks, įvyks toli nuo minios. Tai bus susitikimas. Jo ir Jėzaus susitikimas. Be pašalinių akių. Be reklamos.
Jėzus išdrįsta intymiai prisiliesti prie pažeistų jo organų: įleido savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį. Jis – Pateptasis (hebrajiškai - mesijas, graikiškai – kristus), nevengiantis kontakto su ligomis, su negalia, su kančios sudarkytu kūnu. Sumaišantis savo seiles su ligonio seilėmis.
Gydoma ne keistais, ezoteriniais, magiškais judesiais. Gydoma paprasčiausiu prisilietimu, kontaktu (lotynai suprastų – taktiškai). Rodant Dievo užuojautą, meilę, švelnumą kiekvienam, kuris kenčia.
Visa tai palydima vienintelio žodžio. Aiškaus ir suprantamo, ir veiksmingo žodžio: “Atsiverk!” Atsiverk bendrystei su Dievu ir su savo broliais seserimis… Atsiverk klausymosi ir dialogo džiaugsmui… Atsiverk vienybei, kylančiai iš širdžių artumos, nusakomos žodžiais…
Neįmanoma susitikti su Dievu kitaip, kaip tik per žodį ir jo klausymąsi!
Toks Jėzaus elgesys turėjo tiesiog sukrėsti Jėzaus mokinius, jei nuo pat pradžios kartojo jį kiekvieną kartą krikštijant (išskyrus posovietinės Lietuvos katalikus) ... Tai, ką jis išreiškia, tiesą sakant, yra ne mažos reikšmės. Neįmanoma susitikti su Dievu kitaip, kaip tik per žodį ir jo klausymąsi!
Krikščionis yra žmogus, kuris pirmiausia atveria ausis, o tik po to burną su Dievu bendraudamas. Dievo patirtis bus statiška, neveiksni, jei ausys ar burna bus užkimštos. O dar blogiau, jei bus treniruojamas vien kalbėjimas, o ne klausymasis.
Kunigas krikšto šaltinyje tik numazgotam kūdikiui atlieka tą patį veiksmą. Tik ištaria kitokius žodžius: „Viešpats Jėzus Kristus, kuris padaro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba, greitai teleidžia tau klausytis jo žodžio ir išpažinti tikėjimą Dievo Tėvo liaupsėms ir šlovei“.
Kas bus su kūdikio tikėjimu? Tai, bent jau ankstyvaisiais gyvenimo metais, priklausys nuo tėvų. Jam perduos, tik tai ir tik tiek, kiek ir kuo patys gyvena. Jei jų tikėjimas yra retkarčių gestai ir apeigos, perduos retkarčių Dievą. Jei jų gyvenime yra skiriama erdvės ir laiko klausymuisi ir dialogui, tada galės įvykti tikras ir pažiūras keičiantis susitikimas.
Dievo patirtis bus statiška, neveiksni, jei ausys ar burna bus užkimštos.
Gaila, bet ši apeiga ne visada veiksminga. Daugybės krikščionių ausys ir toliau atkakliai užkimštos. Ir burnos (gaila, kad daug rečiau) nebylios.
Tai kelia rimtą pavojų. Nebendravę su Dievu, galime jam uždėti kaukę, kokią tik norime.
Tada krikščionybė tampa keisčiausių dalykų vieta. Baisus ir liūdnas nesusipratimas!
