Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“.
Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą.“ (Mt 2, 1 -12)
Kad viskas pasikeistų
Nežinome nei keli jie buvo, nei jų vardų, nei amžiaus. Nežinome nei iš kur jie. „Iš Rytų“ visada bus gana abstraktu. Reikšminga ne tai. Reikšmingiausia - jų patirtis. Keista, ypatinga, o tuo pačiu tokia panaši į daugybės vyrų ir moterų tikėjimo kelionę.
Išminčiai atkeliauja iš toli. Iš kraštų, kuriuose garbinami kiti dievai, kitokiomis apeigomis, kitomis kalbomis. Pastebi ženklą danguje ir išsiruošia į kelią.
Kam leistis į neaiškią ir nelengvą kelionę? Tik smalsumas? Tik ko nors naujo troškulys? Tik nekantrumas kuo greičiau pabėgti iš nusibodusių namų?
Dviejų tūkstantmečių istoriją? Aišku. Bet tai ir šiandienos istorija.
Turėjo būti kai kas kito, kviečiantis į tokią kelionę. Turėjo būti gilus troškimas. To ženklo žiežirba turėjo kažkokiu būdu įkurti ugnį. Troškimo ugnį. Troškimą sutikti Dievą. Brangu tai brangu. To laikmečio kelionės juk nepanašios į mūsiškes.
Taip leidžiasi į kelią. Vedini žvaigždės. Širdyje nešasi klausimą. Jį kartos Erodui, šventyklos kunigams ir Jeruzalės gyventojams. Ieško taip atsidėję, kad nepastebi net nuotaikos, kurią sukelia jų paieškos. Kaip galima klausti karaliaus, jau senokai terorizuojamo įpėdinio idėja, kur yra gimusis naujas žydų karalius? Klausia būtent šitaip. Ir gauna atsakymą. Nes kai kas gerai žino pranašystes (nors ir nelabai jomis tiki).
Nuoroda pasirodo vertinga. Žvaigždė vėl danguje. Kelionė tęsiasi. Štai ir tikslas. Suranda berniuką ir motiną. Patiria didžiulį džiaugsmą.
kai susitinki Jį, keičiasi viskas. Ne tik kelias.
Dviejų tūkstantmečių istoriją? Aišku. Bet tai ir šiandienos istorija. Istorija visų tų, kurie ieško, ir kurie, anksčiau ar vėliau, tikrai suras. Tai istorija ir visų tų, kuriems išganymas ranka pasiekiamas. Ir gerai žino kur jį rasti. Bet jiems jo visiškai nereikia. Tad nieko ir neįvyks.
Tai ženklų, kviečiančių judėti, istorija. Tačiau jų negana. Dar reikia Žodžio. Reikia pereiti per tą Žodį. Tik tada sužinai teisingą kryptį. Tada susitikimas įvyksta. Ir keičiasi viskas. Nes kai susitinki Jį, keičiasi viskas. Ne tik kelias.
