Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“.
Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus. Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“ (Lk 21, 25-28. 34-36).
Kam budėti ir melstis?
Paskutinis šio sekmadienio ištraukos kvietimas netrukus Jėzaus bus pakartotas Alyvų sode, kai jam ateis baimės, nerimo, bandymo, o jo artimiausiems – pasimetimo, išgąsčio, išdavystės, pabėgimo laikas. „Budėkite ir melskitės“. Kam? Kur pavojus? Koks išbandymas tyko čia, Vakaruose, senojoje krikščioniškosios tradicijos Europoje gyvenančių liberalumo ir tolerancijos dvasia? Aišku, kad ne persekiojimai? Kaip tik priešingai! Dar yra vietų kur krikščionys priimami su pagarba ir pasitikėjimu. Taigi, dėl ko turėtume budėti?
Kovojame su klastingu priešu: ne nugarą sužeidžia, bet glosto pilvą; ne turtus atima, kad gyvus paliktų, o praturtina, kad suteiktų mirtį.
Ilarijus Poitietis (315-367), pagoniškos šeimos tėvas, atsivertęs į krikščionybę ir išrinktas vyskupu, paliko tekstą, kuris aktualus ir šiandien: „Kovojame su klastingu priešu: ne nugarą sužeidžia, bet glosto pilvą; ne turtus atima, kad gyvus paliktų, o praturtina, kad suteiktų mirtį; pastūmėja ne į laisvę sodindamas į kalėjimą, o į vergovę, pagerbdamas savo rūmuose; ne į šlaunis kerta, o pasigrobia širdį; ne galvą kardu nukerta, o auksu ir pinigais nužudo sielą“ (Prieš Konstancą, 5).
Jau keleri metai krikščionys atranda esą „mažuma“. Ši mažuma priimama ir netgi šlovinama kai sąmoniningai ir atkakliai neina prieš srovę. Kai savo tikėjimą pasilieka privačiam gyvenimui, namuose, na gerai, kad ir už uždarų bažnyčių durų.
Kai kas pasiduoda iliuzijai, kad geriausia parodyti kad esame, tai kovoti ir taip parodyti savo stiprybę. Bet kas pasiduos tokiems bandymams, galiausiai pasijus nešamas srovės. Niekas, juo labiau nukryžiuotasis, negali būti panaudotas kaip kardas. Jėzus nieko panašaus nedarė.
Sunkiausia yra ne kovoti, o likti ištikimiems, tai yra, neleisti, kad širdys apsunktų nuo “svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių”.
Sunkiausia yra ne kovoti, o likti ištikimiems, tai yra, neleisti, kad širdys apsunktų nuo “svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių”. Kai tai nutinka, kai druska praranda sūrumą, kai mažuma pagaunama srovės, tada jau didelė rizika. Kai esame sugundomi šio pasaulio ritmais, pasirinkimais, lūkesčiais ir poreikiais, tada krikščioniškoji viltis jau rimtame pavojuje.
Adventas – tai laikas atsitiesti, išeiti iš sąstingio, iš letargo ir iš iliuzijų.
Adventas – tai laikas išsivaduoti nuo balasto, nuo nereikalingų naštų, kurios mūsų kelionę padaro šykščia, lėta, neaiškia.
Adventas – laikas atkurti pasitikėjimą Kristumi ir jo pažadu, pirmųjų dienų drąsą ir ryžtą.
Vaisingo Advento visiems!