Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas.
Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“.
Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, – neįeis į ją“. Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.” (Iš Evangelijos pagal Morkų 10, 2-16)
Apie buvimą vienu kūnu
Ir pirmiesiems šių žodžių klausytojams nebuvo lengviau. Reiklumas visada sunkus. Štai problemos esmė: žmogaus širdies kietumas Dievo planuose. Kieta širdis ir Dievo planas – dvi realybės, negalinčios sutarti... Daugiausia ką čia gali padaryti – išmatuoti atstumus. Kad suvoktum jog susitikimas neįmanomas…
Dievas troško atskleisti tai, ką geriausio paslėpė vyro ir moters būtyse. Kai Dievas įsivaizduoja meilę tarp vyro ir moters, mato ją ištikimą ir nesibaigiančią. Tarp kitko, tokią pačią, kokia yra jo meilė kiekvienam žmogui. Dievas įsivazduoja vaisingą meilę. Perduodančią gyvenimą. Ir vien todėl, kad jį brangina. Kad laiko jį nuostabiausia dovana.
Dievo svajonę sudaužo vyrų ir moterų silpnumas ir trapumas. Todėl rankiojame tragiškai pasibaigusių santuokų šukes. Todėl vis konstatuojame naikinančią išdavystės, neištikimybės, egoizmo, nenoro suprasti jėgą. Su liūdesiu. Su kalte. Nes skyrybos visada atneša didžią kančią. Palieka gilias, sunkiai gyjančias žaizdas.
Bažnyčia, skelbianti Dievo gailestingumą, tuo pat metu negali atsisakyti skelbti apie santuokinio gyvenimo planą, iš kurio gimsta naujas pasaulis, pradėtas Kristaus. Tai nėra neįmanoma. Ačiū Dievui, buvo ir šiandien yra sutuoktinių, neįkainojamai liudijančių apie meilę, kuri meta iššūkį nežinomybei ir audroms, sunkumams ir kliūtims. Nepasiduodant. Visgi „vienas medis virsta triukšmingiau už visą augančią girią“. Mus gali gąsdinti ir išgąsdinti skyrybų skaičiai. Bet lygiai taip pat guosti ir paguosti santuokos, sūpuojančios ir dovanojančios viltį. Ir ateitį.
Jėzaus mokiniams „susituokti Viešpatyje“, reiškia leistis vedamiems Dvasios ir priimti negirdėtas galimybes, kurias Dievas padaro įmanomas savo malonės galia.
Suprantama kodėl kai kam neišardoma meilė atrodo slegianti, perdėta, nereikalinga našta. Tačiau Jėzaus mokiniams „susituokti Viešpatyje“, reiškia leistis vedamiems Dvasios ir priimti negirdėtas galimybes, kurias Dievas padaro įmanomas savo malonės galia.
Visiems, kas šaiposi iš santuokos šventumo, santuokinių jausmų didingumo, meilės kilnumo, Jėzus kartoja žodžius, skambančius kaip įspėjimas: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“
Žodžius, kuriuos Bažnyčia pakartoja Santuokos sakramento metu vos jaunavedžiai ištaria meilės pažadą visam gyvenimui. Kas kėsinsis į poros santuoką, teatmins, savo lengvabūdiškumu ir nedorumu užgaus patį Dievą.
