Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti. Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo ir nesakytų: 'Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti'.
Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?! Jei ne, tai, anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos.
Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys“.
(Iš Evangelijos pagal Luką 14, 25-33)
Apie (per) pigią krikščionybę
Atrodo, kad Jis - visada tikslingas. Štai, pagaliau, minios susidomėjo Jo žinia. Visur jį sekioja. Pats metas būtų pasinaudoti tuo nesaikingu entuziazmu ir... O čia – šaltas dušas. Žodžiai, numušantys ūpą, atimantys pasitikėjimą, nurodantys trauktis.
Šiandienius komunikacijos specialistus nupurtytų toks neišmanymas. Jie tikrai pasinaudotų galimybėmis dar labiau kilstelėti masinį entuziazmą. Darytų dar didesnę įtaką. Dar labiau kontroliuotų. Šioje srityje Jėzus - tikras nemokša.
Tačiau labai gali būti, kad Jo tikslas nėra nei įtaka masėms, nei sekėjų minių sutraukimas, nei nuomonės formavimas. Dievo Karalystė bręsta be viso šito.
Jis labiau vertina apsisprendimą, o ne skaičius. Atsidavimą, o ne turtingumą. Meilę, o ne tinkamumą. Taigi, čia kalba apie širdį.
Tad Jam nereikia nesuskaičiuojamos gausybės mokinių. Užtenka autentiškos grupelės. Tikrų, viskam pasirengusių. Iš meilės.
Iš ko gali tikėtis didžiausios meilės, jei ne iš šeimynykščių, jei ne iš žmonų ir vaikų? Iš visų, susietų kraujo ryšiais.
Kam gali nurodyti pasiimti savo kryžių ir kasdien jį nešti, kai kryžius aiškiai reiškia kančią, auką, pavojų ir, dažniausiai, vienatvę bei sielvartą?
Iš ko gali pareikalauti atsižadėti visos savo nuosavybės?
Tik tas, kuris tvirtai pasitiki Jėzumi ir savo gyvenimą atiduoda į Jo rankas, į tokius ir panašius reikalavimus gali atliepti teigiamai.
Tik ne tas, kuris užsidegė greit užgęstančiu entuziazmu. Ir ne tas, kuris susižavėjo gražia idėja. Ir ne tas, kurį užbūrė kokia nors Jėzaus būdo savybė ar Jo mokymo teiginys.
Neįmanoma būti kokios nors idėjos ar šūkio, ar gerų užmojų mokiniu. Būname kurio nors asmens mokiniai. O Jėzus – ne šiaip sau asmuo. Ne šiaip sau lyderis. Tad tas, kuris rankasi Jį, turi gerai apskaičiuoti. Ir įsisąmoninti Jo reikalavimus.
Jei tau jie tinka, tada sek paskui Jį. Jei visa ką turi ir kas esi, gali palikti, tada, atrodo, tikrai Jį myli. Jei tavęs niekas ir nė vienas nepajėgs sulaikyti, tada esi pasirengęs tapti vienu iš Jo saviškių.
Kitaip... kitaip visi matys žmogų, turintį plačius užmojus, bet nepajėgiantį jų įgyvendinti. Skelbiantį apie atsidavimą, bet nepajėgiantį nieko duoti. Liūdniau nebūna...
Bet kažin ar ne taip nutinka su mumis? Ar ne toks mūsų vaizdelis? Kažin ar mūsų krikščioniškumas nėra per pigus (nukainotas, kaip tos sezono pabaigos prekės)?
Ką mums apie tai pasakytų Jėzus?
