„Kas iš jūsų, turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko sako: 'Tuojau sėsk prie stalo'? Argi nesako: 'Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi...'? Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta?
Taip ir jūs, atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: 'Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti'“
(Iš Evangelijos pagal Luką 17, 5-10).
Būti samdiniu ar sūnumi?
Šį sekmadienį apmąstoma Evangelijos ištrauka rodos pristato Dievą kaip reiklų šeimininką. Vergvaldį, kuriam labiausiai rūpi išsunkti vergus iki galo. Beširdį, kuriam nerūpi nei tarnautojų pastangos, nei jų nuovargis. Tokie, pasirodo, būna net dvidešimt pirmojo amžiaus darbdaviai...
Tačiau Jėzus čia, atrodo, nori kalbėti ne apie Dievą. Bet apie tam tikrą tikinčiųjų tipą. Tokių buvo prieš du tūkstantmečius. Yra ir šiandien.
Žiūrėk į juos iš tolo, neturėsi prie ko prikibti. Tai - atsidavę, rimti, geraširdžiai žmonės. Niekad neatsisakys pagelbėti, punktualūs, išmanantys, netaupantys laiko ir jėgų parapijiečiai. Nemažai besimeldžiantys tikintieji. Taigi? Ko dar norėti? Nejau rasi juose ko netinkamo?
Įsižiūrėjęs akyliau, pastebėsi, kad jiems įgimta buhalterinė sąmonė. Kuria prasme? Jie nepamirš mažiausio savo darbelio. Kiekvieną jų laikys patikima investicija į juos laukiantį rojų.
Jie godžiai susiskaičiuos kaip ir už ką Dievas (ir, aišku, kiti!) privalėtų jiems atlyginti. Jis juk privalo būti jiems dėkingas! Pasitaiko, iš burnos netyčia išlekia toks tarsi beveik nekaltas priekaištas: kodėl nebuvo atsižvelgta į visa tai? Gal esate girdėję ir jūs...
Dievas nesijaučia skolingas nė vienam.
Anot Jėzaus, toks elgesys Dievą siutina. Kitaip sakant, Dievas nesijaučia skolingas nė vienam. Ir visai ne todėl, kad nepastebėtų ar nevertintų savo vaikų veiklos žemėje. Ir ne todėl, kad nebrangintų žmogiškų pastangų. Ir ne todėl, kad visa tai laikytų paprasčiausia prievole. Taip (kartais) elgiamės mes.
O dėl to, kas tokio tipo tikintiesiems net į galvą neateina.
Dievą iš esmės įžeidžia išskaičiavimas, nes Jam svetimas stilius duoti – gauti. „Do ut des“, sakydavo senovės romėnai. Duodu, kad gaučiau, sako ir dvidešimt pirmojo amžiaus apsukrieji...
Dievo stilius yra kitas. Meilė. Dievas visa daro iš meilės. Tad išskaičiavimo negali aprobuoti. Jis veikia geranoriškai ir geraširdiškai, neskaičiuodamas. Ir Jis laukia, kad Jo vaikai būtų panašūs į Jį.
Na bent šiek tiek.
Dievo stilius yra kitas. Meilė. Tad išskaičiavimo negali aprobuoti.
Štai kodėl savo mokiniams Viešpats kalba ne apie kuo tikslesnes sąmatas, bet apie tikėjimą. O tai – visai kas kita.
Tikėjimas yra asmeninis pasitikėjimu paremtas santykis su kitu asmeniu. Visiškas pasitikėjimas, kai veikiama iš meilės. Be jokios numatomos galimybės pateikti savo nuopelnus. Be vilties būti įvertintam ir apdovanotam.
Tikėjimas turi būti nesuinteresuotas būtent todėl, kad tai - atsidavimo judesys, kylantis iš Dievo meilės. Pripažintos ir priimtos. Bandant į tokią meilę atsiliepti.
Tokio tikėjimo Jėzus laukia iš savo mokinių. Netgi nedidelio. Užtenka mažiausios iš sėklų, beveik nematomos, garstyčios dydžio. Iš tokio kyla nelaukti ir nuostabūs rezultatai.
Tokio tikėjimo žmogus gebės prisiimti atsakomybes. O taip pat pajėgs užleisti vietą kitiems. Su nesikeičiančiu gerumu. Ir taikingumu.
