Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti.
Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės.
Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“
(Iš Evangelijos pagal Joną 8, 1-11).
Mylėti nusidėjelį ir nekęsti jo nuodėmės
„Visų ateities kartų akys yra nukreiptos į jus. Ir jei pasirinksite mus nuvilti, aš sakau, kad mes niekada jums neatleisime!“ – sakė 16- metė G. Thunberg...
Tai tik keletas citatų iš nūdienio interneto. Apie deklaruojamą neatleidimą.
Lietuviams už palaikymą dėkojantis Ukrainos žurnalistas: „Mes niekada neatleisime rusams“... „Ilsėkitės ramybėje Lietuvos didvyriai! Mes Jūsų nepamiršome ir už jus neatleisime!!!..“
Ir dar: „Šiandien yra Atleidimo sekmadienis – diena, kai visada prašėme atleidimo vieni iš kitų, visų žmonių, Dievo. Tačiau šiandien, atrodo, daugelis šios dienos visai neprisiminė, neprisiminė privalomų žodžių: „Atleisk man“. Ir privalomo atsakymo: „Dievas atleis ir aš atleidžiu“. Mes neatleisime (...). Ir Dievas neatleis nei šiandien, nei rytoj, niekada. O vietoje atleidimo bus teismo diena. Esu tuo tikras“, – sakė V. Zelenskis...
Tai tik keletas citatų iš nūdienio interneto. Apie deklaruojamą neatleidimą. Niekaip negaliu pamiršti Justino Marcinkevičiaus. Pagal jo eiles mokykloje turėjome rašyti rašinį: „Aš kaltinu visus, visus, visus / Išmokiusius lietuvį nuolankumo. / Pirmoj eilėj aš kaltinu bažnyčią,/Nes ji išmokė žmogų atsiklaupti, /O atsiklaupus galima tik mirti, /Bet ne kovoti“...
Iki Kristaus irgi taip buvo. Apie tai ir penktojo gavėnios sekmadienio Evangelija. Apie svetimautoją ir jos nuodėmę, kurios negalima atleisti. Mes neatleisime, sakė Rašto aiškintojai ir fariziejai. Nes negalima. Bet viską aukšty kojom apverčia Jėzus. Jis pakviečia anuos, o drauge ir mus pripažinti, kad ir mes esame nusidėjėliai! Kuriems kas nors (galbūt) nenori atleisti.
Panašiai kaip anos interneto citatos mums, taip Evangelijos Rašto aiškintojai ir fariziejai spendžia spąstus Jėzui. Pasiteisindami, kad žino jo nuomonę apie svetimaujančią moterį, nori pastatyti jį į keblią padėtį. Dabar turėsi rinktis: gerbsi įstatymą ar įsikibęs laikysiesi savo skelbiamo gailestingumo.
Jei Jėzus vadovausis griežtu įstatymu ir pritars moters užmėtymui akmenimis, daugiau nebebus žavusis švelnumo ir gerumo Mokytojas. Jei pasirinks gailestingumą, eis prieš įstatymą. O juk sakėsi atėjęs jį ne panaikinti, bet įvykdyti (plg. Mt 5, 17). Keblu.
Atsidūręs tarp kūjo ir priekalo (norėtųsi sakyti „tarp pjautuvo“), Jėzus neatsako. Tyli ir pasielgia slėpiningai: "Jis pasilenkė ir ėmė rašyti pirštu ant žemės". Galbūt piešė. Kai kas sako, kad surašė fariziejų nuodėmes. Nesužinosime net ar apskritai mokėjo rašyti. Bet kuriuo atveju jis rašė, tarsi būtų ne ten, o kažkur kitur. Taip jis kviečia visus nusiraminti ir nepasiduoti emocijoms. Ir ieškoti Dievo teisingumo.
Visgi neatstojančių Rašto aiškintojų ir fariziejų kamantinėjamas, jis atsakys. Bet ne apie moterį: "Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį" (v. 7). Tokia atsakymo formuluotė nuginkluos kaltintojus. Ir visus. Jie visi sudėjo savo "ginklus". Akmenis, pasiruoštus mesti. Tiek (matomus) į moterį. Tiek (paslėptus) į Jėzų. Ar ilgai Viešpačiui reikėjo tęsti savo rašymą ar piešimą ant žemės, nesužinosime. Tuo metu kaltintojai vienas po kito nuleidę galvas pasišalins. Pradedant vyresniaisiais. Turbūt geriau suprantančiais, kad nėra be nuodėmės.
Kiekvienas iš mūsų esame gundomas kaltinti savo brolį.
Kiekvienas iš mūsų esame gundomas kaltinti savo brolį. Kaip tie Rašto aiškintojai ir fariziejai, dažnai tai darome beveik nesąmoningai. O kartais visiškai sąmoningai. Evangelija atveria mums akis. Ji leidžia suvokti, kad ir mes esame nusidėjėliai. O jei nusidėjėliai, kuo tada geresni už svetimautoją, kurią reikia užmušti, nes atleisti negalima?
Kaip gera, kad mus teisia ne Rašto aiškintojai ir fariziejai, o Dievas. Visus teisiantis tuo pačiu matu, kuriuo Jėzus teisė svetimautoją. „Moterie, kur jie? (10 eil.) - paklaus Jėzus.
Šio klausimo, šio gailestingo ir mylinčio žvilgsnio pakanka, kad žmogus pajustų - galbūt pirmą kartą - savo orumą. Savo vertę. Kad jis nėra jo nuodėmė. Kad jis gali pakeisti savo gyvenimą. Išeiti iš vergijos. Eiti nauju keliu.
Didžiulis iššūkis kiekvienam žmogui atskirti nuodėmę ir nusidėjėlį. Save ir kitą. Nusidėjėlį mylėti. Nekęsti jo nuodėmės. Kaip dažnai būna atvirkščiai. Pasmerkiamas suklydęs: „Melagis!“ Pateisinamas jo poelgis: „Nerizikuosi, negersi šampano...“ O mums reikia iš tiesų pasmerkti nuodėmę ir duoti naują (dar vieną) galimybę nusidėjėliui.
Didžiulis iššūkis kiekvienam žmogui atskirti nuodėmę ir nusidėjėlį.
Pradėjome nuo interneto citatų. Ja ir baikime.
Popiežius Pranciškus: „Ta moteris simbolizuoja mus visus. Mes visi esame nusidėjėliai, t. y. svetimautojai Dievo akivaizdoje. Jo ištikimybės išdavikai.
Dievas nepririša mūsų prie mūsų nuodėmės. Nesutapatina mūsų su padarytu blogiu. Mes turime vardą, ir Dievas nesieja šio vardo su mūsų padarytomis nuodėmėmis. Jis nori mus išlaisvinti. Jis nori, kad mūsų laisvė iš blogio virstų gėriu. Ir tai įmanoma - tai įmanoma! - su jo malone".
