Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums“. Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.
Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje“. Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną.“ (Mk 14, 12–26).
Save atiduoti kaip duoną, kaip vyno taurę
„Imkite, tai mano kūnas! Tai mano kraujas, sandoros kraujas.“ Šiandienės Romos katalikų iškilmės centre yra šie žodžiai. Išvedę iš pusiausvyros pasimetusius apaštalus. Sulaužę Velykų vakarienės griežtą ceremonialą. Pranašiški žodžiai, teigiantys apie auką, kuri tuoj bus paaukota ant kryžiaus. Kančios ir mirties dramos epicentre – meilės paslaptis.
Šių žodžių krikščionys nepamirš niekada, nes juose ir tame, kas juos lydėjo, yra visas Jėzaus gyvenimas.
Šių žodžių krikščionys nepamirš niekada, nes juose ir tame, kas juos lydėjo, yra visas Jėzaus gyvenimas. Juose visa jo egzistencija, iki galo padovanota žmonėms, jų išgelbėjimui. Juose visi jo žodžiai, skelbiantys gerą naujieną. Juose sutelpa visi jo gailestingumo ir gydymo, išlaisvinimo iš blogio ir atleidimo, prisikėlimo ir paguodos veiksmai.
Tas vynas tikrai buvo Naujosios sandoros kraujas, kraujas išlietas ant kryžiaus ant kiekvieno mūsų kad atgaivintų; kritęs ant žmonių žemės, kad perkeistų ją į naują pasaulį.
Kiek kartų nuo tos valandos krikščionys kartojo šiuos Jėzaus žodžius ir šį jo veiksmą? Kokiose skausmo ir nuovargio, persekiojimų ir išmėginimų situacijose šis veiksmas ir šie žodžiai gaivino ir grąžino viltį? Kiek vyrų ir moterų eucharistijoje surado savosios meilės šaltinį, jėgų save sueikvoti aukojantis dėl kitų?
Devintinių iškilmė mums primena Jėzaus dovaną mokiniams, jo sakramentinį buvimą perkeistuose duonoje ir vyne.
Aišku, mes neturime Paskutinės vakarienės patirties. Jėzus jau ne prieš jo laukiančią kančią. Dabar jis Prisikėlusysis. Dabar jo buvimas ne fizinis, o sakramentinis. Nematome jo, negalime paliesti. Tačiau tuo pat metu ši dovana gali pasiekti kiekviena žmogų, kiekvienu metu, kiekvienoje vietoje.
Aišku, šiuos žodžius ir šį veiksmą prisijaukinome. Jie jau nebesukelia emocijų, kokias sukėlė mokiniams aną vakarą aukštutiniame kambaryje. Tačiau jie visada išliks su niekuo nesulyginama malonė.
Iš esmės, šiandienė iškilmė primena, kad Viešpaties Jėzaus nereikia ieškoti kur nors toli.
Iš esmės, šiandienė iškilmė primena, kad Viešpaties Jėzaus nereikia ieškoti kur nors toli ar nelabai vykstančiame ypatingame apsireiškime ar pas kokį nors dievotą aiškiaregį. Mes turime malonę, pasiekiamą tiesiog ranka. Mes turime dovaną, kuriai pasiimti daug nereikia.
Kokia laimė, kad daug tokių, kurie brangina šitokį buvimą, kurie iš jo semiasi gyvenimo jėgą! Kas suskaičiuos kiek tikinčiųjų buriasi aplink altorių kiekvieną sekmadienį? Juk nemanote, kad krepšinis ar futbolas sukviečia didesnes minias?