Artūras Kazlauskas: Sekmadienio Evangelija. Atsivertimas – ne kosmetinė fasado restauracija

Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje.

Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų. Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“. (Mk 1, 1-8)

Apie kelio tiesimo darbus

Jonas yra tikras pranašas. Nes rūpinasi vien tuo kas svarbiausia. Tai balsas. Šaukia. Nes nori pasiekti kiekvieną širdį. Visa kita, nesvarbu. Net drabužis. Net valgis. Dabar, šiuo metu, rūpintis antraeiliais dalykais būtų nedovanotina.

Tai balsas, pranešantis apie Dievo Siųstojo atėjimą. Greit. Netrukus. Tai – tokia didi dovana, kad reikia kviesti ruoštis tinkamam jos priėmimui. Dievo buvimas ir veikimas yra vienintelė viską mūsų gyvenime nulemianti realybė. Ir žmonijos tikslas. Štai kodėl būtina “ruošti kelią”. Ir perkeisti širdis.

Dievo buvimas ir veikimas yra vienintelė viską mūsų gyvenime nulemianti realybė. Ir žmonijos tikslas.

Balsas reikalauja rimto ir gilaus atsivertimo. Tokio, kuris perkeistų kasdienybės pasirinkimus ir elgseną. Atsivertimas – ne kosmetinė fasado restauracija. Ne papudravimas. Dievas trokšta atgimdytos širdies. Trokštančios atsigręžti į Jį. Ir tam apsisprendusios.

Panardinimo - krikštjimo – ženklas, kalba iš esmės būtent apie tai. Tai - ir Dievo maldavimas atleisti ir sunaikinti nuodėmę, nešvarumą, užkietėjimą, neleidžiančius kvėpuoti - gyventi. Tuo pačiu tai ir rimtas apsisprendimas keisti gyvenimą. Prisiimti elgseną, norėtą Dievo. Pagal jo Žodį. Pagal sandoros su juo reikalavimus.

Jono balsas, nepamirškime, yra aiškus ir nuoširdus balsas pranašo, kuris atpažįsta ir pripažįsta savo nelygiavertiškumą Dievo Siųstajam. Jėzus toks didis, kad Jonas yra nevertas net sandalų dirželio atrišti.

Ar priimsime šiandien mus pasiekiantį tokį kvietimą? Ar išgirsime šiandien atsivertimui mus kviečiantį pranašą?

Advento prasmė ir reikšmė yra būtent čia. Pasirengime keistis.

Advento prasmė ir reikšmė yra būtent čia. Pasirengime keistis. Bet kokia kaina palikti seną, kad užkoptume prie to „naujo“.

„Naujas“ nėra praeinanti mada. Tai – Dievo artumas, pasiekiantis mus. Ir (mandagiai, tyliai, švelniai) atsiklausiantis ar gali įeiti į mūsų egzistenciją. Tačiau ir reikalaujantis to, kas mums gali pasirodyti per didu, per kieta, per reiklu. Tačiau jis juk Dievas. Ir jis siūlo save. O tai juk daugiau už bet kokią įsivaizduojamą dovaną.

Jis norsi perkeisti mūsų egzistenciją savo artumo šviesa ir ramybe. Jo buvimas reikalauja būti priimtas kaip svarbiausias ir reikšmingiausias. Už bet kurį nors kitą asmenį ar kurį nors kitą dalyką pasaulyje.

Visi žinome kaip sunku keistis. Daug paprasčiau pasislėpti kiaute kurį pasiruošėme apsiginti nuo pavojų. Daug spontaniškiau kabintis į įprastus sprendimus. Jie nekelia rizikos.

Keistis – kelias tų moterų ir vyrų, kurie Dievą laiko brangiausiu Buvimu. Lobiu, dėl kurio verta viską prarasti...