Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“. Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“. Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti.
Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“
Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį.
(Iš Evangelijos pagal Luką 5, 1-11)
Kad apsčiai gyventume
Šįkart sekmadienio komentarui pasinaudosiu jėzuito Gaetano Piccolo įžvalgomis. Manau, kaip ir man, Jums taip pat jos bus edukatyvios.
Mes taip bijome suklysti! O nesėkmės gali tapti galimybėmis! Gali pastūmėti pradėti viską iš naujo. Ir padėti pamatyti gyvenimą realistiškiau. Ir nuolankiau. Tačiau nesėkmės yra ir rizikingi momentai. Nes kai kurie, nesuradę drąsos tinkamai sureaguoti, bus sugniuždyti dėl sugriauto įvaizdžio. Viešpats nori įžengti į mūsų nesėkmes, kad padėtų mums jas pamatyti nauju žvilgsniu. Kad parodytų, jog kartu su Juo galime atstatyti savo gyvenimo griuvėsius.
Viešpats nori įžengti į mūsų nesėkmes, kad padėtų mums jas pamatyti nauju žvilgsniu.
Viskas prasideda nuo niekada nesiliaujančio Dievo troškimo išgelbėti mūsų gyvenimą! Nors prie kranto buvo dvi valtys, Jėzus įlipa į Simono. Kita valtis nėra nereikalinga. Į Išgelbėjimo planą ji pateks kitokiu būdu. Čia gera užuomina visiems, kurie save lygina su kitais ir dėl to jaučiasi nelaimingi.
Simonas žvejoja visą naktį ir nieko nesugauna. Ryte ant kranto jis taiso tinklus. Kiaurą naktį vargusio ir nieko nesugavusio žvejo mintys nesmagios. Jis turbūt ir nusivylęs. Ir nerimauja. Ir trokšta tik sutvarkyti tinklus ir grįžti namo. Tą naktį jis patyrė savo profesinę nesėkmę. Ir būtent tada Jėzus nusprendžia įžengti į jo gyvenimą. Jėzus kreipiasi į Simoną su paprastu prašymu: šiek tiek atstumti valtį, kad galėtų kalbėti žmonėms, susirinkusiems ant kranto. Jėzus pradeda nuo beveik banalaus prašymo, į kurį vargu ar būtų galima atsakyti "ne". Tai yra būdas, kuriuo Jėzui pavyksta patekti į Petro valtį.
Baigęs kalbėti Jėzus taria Simonui netikėtą ir (profesionaliai mąstant, gėdingą) sakinį: "Išplauk ir išmesk tinklus! Išplaukti į giliausią ežero vietą. Galbūt tai užuomina, kad negalima likti paviršiuje. Irtis į gilumą, tai įžvelgti kas gyvenime nepastebėta. Į autentiškiausius troškimus. Tačiau išplaukti į ežerą, taip pat reiškia grįžti į savo nesėkmės vietą. Viešpats kviečia mus sugrįžti į savo nesėkmių vietas ir kartu su Juo jas paversti augimo galimybėmis.
Irtis į gilumą, tai įžvelgti kas gyvenime nepastebėta. Į autentiškiausius troškimus.
Simonas priima šį, nors ir ne savaime suprantamą kvietimą. Kita vertus, kai kas jį verčia rizikuoti. Nes jau matė vieną Jėzaus darbą. Ankstesniame skyriuje Lukas pasakojo apie Simono uošvės išgydymą. Be to, Simono pasiryžimas veikti "dėl Tavo žodžių...", nurodo, kad jį palietė tai, ką Jėzus kalbėjo žmonėms. Taisydamas tinklus, jis, matyt, klausėsi. Akivaizdu, kad pasiūlymą priimti lengva nebuvo. Galime įsivaizduoti ironiją: žvejys sutinka su dailidės pasiūlymu žvejyboje. Kai nieko nesugauni naktį, vidury baltos dienos žvejoti neisi. Nelogiška! Tai - iššūkis Simonui. Ir kiekvienam iš mūsų.
Giliausioje ežero vietoje Simonas išgyvens esminę patirtį. Čia ne vien laimikio gausa. Simonas suvoks, kad čia, kad šitaip jam apsireiškia Dievas. Todėl jis bijo to, kas gali nutikti. Jis jaučia Dievą taip arti, kad prašo jo atsitraukti. Draugiško Viešpaties akivaizdoje Simonas pasijunta nusidėjėliu. Tai pirmas žingsnis mūsų mokinystės kelyje - atpažinti, kas esame prieš Dievo meilę.
Simonas išsigąsta. Jėzus nuramina. Tačiau labai mįslingai: tu būsi žmonių žvejys! Atidžiau įsiklausius, šioje frazėje yra kai kas savito Simono istorijai. Ir kai kas naujo. Simonas yra žvejys. Ir išlieka. Dievas neketina sunaikinti Simono tapatybės. Jėzui tinka, kas esame.
Jis niekada nepasakys, kad klystame arba, kad turime būti kažkuo kitu. Žvejui sakoma: tu esi žvejys, bet būsi žmonių žveju. Tai reiškia: noriu kuo geriau panaudoti tai, kas esi. Noriu, kad tai, kas esi, tarnautų Dievo Karalystei.
Štai Dievo troškimas kiekvienam iš mūsų. Kad tai, ką turime, būtų panaudota geriausiai!
Tavo tapatybės nesiruošiu sunaikinti, noriu, kad ji būtų pilnai įgyvendinta. Štai Dievo troškimas kiekvienam iš mūsų. Kad tai, ką turime, būtų panaudota geriausiai!
Ir galiausiai du klausimai:
- Ar esu pasirengęs grįžti į savo nesėkmių vietas drauge su Jėzumi?
- Ar leidžiu, kad tai, kas esu ir ką turiu, tarnautų Dievo Karalystei?