Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“.
Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, – neįeis į ją“. Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas. “ (Mk 10, 2 -16).
Kai du tampa vienas kūnas
Štai Evangelijos žodis: mūsų širdis per kieta Dievo planui. Nelengva tai perpasti. Šis žodis neįprastai ir neįmanomai reikliai skambėjo jau pirmųjų klausytojų ausims. Tačiau kieta širdis yra kieta širdis. Dėl jos į Dievo planą neįeisi per duris, neįsibrausi pro langą.
Koks yra Dievo planas? Parodyti kas yra geriausio vyre ir moteryje!
Koks yra Dievo planas? Parodyti kas yra geriausio vyre ir moteryje! Ir kai Dievas svajoja apie vyro ir moters meilę, įsivaizduoja ją visada ištikimą, niekada neišardomą. Tiesiog taip, kaip myli jis pats. Visada ištikimai ir nepersigalvojant. Dievas svajoja apie vaisingą meilę, kuri perduoda gyvybę vien dėl to, kad ji yra brangiausia vertybė, gauta kaip dovana.
Vyrų ir moterų silpnumas suniekina Dievo svajonę. Tad dažnai pasijuntame renką santuokų duženas. Kai draugystė ir meilė pasibaigia blogiausiu būdu. Kai per vėlai suvokiami visada naikinantys išdavystės, neištikimybės, egoizmo, nesupratimo padariniai. Tada apima didis liūdesys ir neišmatuojama kaltė. Skyrybos visada atsineša kentėjimą, atverdamos sunkiai gyjančias žaizdas. Ir negyjančias be tinkamo gydymo!
Bažnyčia, kuriai pavesta skelbti Dievo gailestingumą, visada privalės skelbti ir santuokinės meilės planą, kuris gimsta kartu su nauju pasauliu, sukurtu – atkurtu Kristaus.
Tai nėra nepasiekiama realybė. Dievo dėka visada buvo ir yra sutuoktinių, kurie liudija apie meilę, atlaikiusią neaiškumų ir kliūčių, nusivylimų ir audrų iššūkius. Tačiau „daugiau triukšmo kelia griūvantis medis, nei augantis miškas“... Mus nori išgąsdinti dideli skyrybų skaičiai. O mes pasistiprinkim kiekviena neišardyta santuoka, mūsų vilties ir paguodos namais.
Mus nori išgąsdinti dideli skyrybų skaičiai. O mes pasistiprinkim kiekviena neišardyta santuoka.
Visai suprantama, kad kai kas santuokos neišardomume mato per didelę naštą. Tačiau Jėzaus mokiniams „susituokti Viešpatyje“, reiškia leistis vedžiojamiems Šventosios Dvasios ir priimti neįmanomą galimybę, kurią Dievas padaro įmanomą. Savo malone.
Kiekvienam, kas per daug nesusimąstydamas kėsinasi pažeisti santuokos šventumą, santuokinių jausmų didingumą, meilės kilnumą, Jėzus ištaria žodžius, kurie nuskamba ir kaip pamokymas, ir kaip perspėjimas: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“
Šis sakinys ištariamas kaskart, kai jaunavedžiai vienas kitam ištaria visą gyvenimą truksiančios meilės pažadą. Tas, kuris kėsinasi į poros santuoką, težino, kad už tokį lengavbūdiškumą ir už tokią niekšybę jo laukia paties Dievo bausmė.
