Tada velnias, pavėdėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“. O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“
Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar: Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“. Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“
Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko“.
(Iš Evangelijos pagal Luką 4, 1-13).
Kova ne vien Ukrainoje
Prasideda gavėnia, malonės metas. Atsivertimo, sugrįžimo pas Dievą galimybės laikas. Esame kviečiami nusukti žvilgsnį nuo viliojančių stabų. Ir atsigręžti į vienintelį, gyvenimo Viešpatį. O tai – kova. Nuolatinė. Ir ne vien Ukrainoje.
Gavėnia – tai laikas vėl iš naujo pri(si)minti, kad vieni ir patys savyje esame silpni. "Jis pats buvo gundomas, todėl gali ateiti į pagalbą tiems, kurie yra bandomi" (Žyd 2, 18). Šiam Evangelijos komentarui idėjas skolinuosi iš Enzo Bianchi.
Pirmojo gavėnios sekmadienio Evangelija pasakoja apie Jėzaus kovą su gundymais. Krikšto Jordane patirtis, kai Tėvas jį pavadino "mylimuoju Sūnumi" (Lk 3, 22), nebuvo ramaus, saugaus, kelio be išbandymų, pradžia. Tuoj pat "Dvasia nuvedė jį į dykumą".
Dykuma - vienatvės vieta. Vieta kurioje en tai, kas būtiniausia. Pvz., orą ir galimybę kvėpuoti. "Kur keturiasdešimt dienų buvo velnio gundomas". Dykumoje su blogio galimybe susidurs jis, "visaip mėgintas, tačiau nenusidėjęs" (plg., Žyd 4, 15). Jis buvo gundomas: susidūrė su galimybe gyventi sau; palikti bendrystę su Dievu ir broliais bei seserimis.
Jei įsimąstysime į šias Jėzaus patirtis, galėsime iš jo pasimokyti svarbiausios kovos meno. Lukas pateikia tris Jėzaus patirtų gundymų pavyzdžius: akmenis paversti duona, užvaldyti žemės karalystes, kristi žemyn nuo šventyklos ir suteikti progą jį išgelbėti angelams.
Jis nepasiduoda stebuklo pagundai, slopinančiai pastangas dirbti žemę.
Nors ir labai išalkęs (nevalgęs keturiasdešimt dienų), Jėzus fizinio savo poreikio nelaiko svarbiausiu dalyku ir nepažeidžia kūrinijos dėsnių. Jis nepasiduoda stebuklo pagundai, slopinančiai pastangas dirbti žemę, kuri, atėjus laikui, išaugintų derlių. Jėzus vėliau pasidalys duona su tūkstančiais žmonių (plg. Lk 9, 12-17). Bet tik dėl to, kad kai kas atiduos jam kelis savo duonos kepaliukus ir kelias savo žuvis - Dievo palaiminto žmogaus darbo vaisių. Taip jis parodo, kad "žmogus gyvena ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų" (Įst 8, 3).
Tada šėtonas svaigina jį aukščiu. Ir akimirksniu rodomomis visomis žemės karalystėmis. Ir galios bei šlovės pažadu. Jėzus nepraranda to, kas esmiškai žmogiška - erdvės ir laiko pojūčio. Jis nesiduoda užvaldomas visagalybės svaigulio ir išsigimėliškam "visko ir tuoj pat" akinimui. Ir išlieka radikaliai klusnus Dievui. Jis blaiviai suvokia savo ribotumą ir Dievo pirmumą visame kame. Todėl kartoja: "Bijosi tik Viešpaties, savo Dievo, jam tarnausi ir tik jo vardu prisieksi" (Įst 6, 13).
Jis nesiduoda užvaldomas visagalybės svaigulio
Galiausiai Jeruzalėje Jėzus nepasiduoda tuštybės pagundai ir neperžengia savo paties kūniškumo ribų. Apie savo buvimą Mesiju jis nedeklaruos stebuklingu įvykiu, versiančiu minias jį sekti. Jis neiškraipys Šventojo Rašto, kad pats save patvirtintų. Velniui, cituojančiam frazę iš Psalmių, jis konkrečiai parodys, ką reiškia "negundyti Viešpaties Dievo" (plg. Įst 6, 16).
Trumpai tariant, gundomas šėtono vilionių, Jėzus išlieka radikaliai klusnus Dievui ir savo, kaip kūrinio, būčiai. Jis nesvyruodamas stovi ant žemės. Blaiviai ir tvirtai saugo savo žmogiškumą.
Tokiu būdu išsaugomas ir Šventajame Rašte apreikštas Dievo atvaizdas. Jis nepakeičia jo velnio ar žmonių pagaminta kopija.
Ginklas, kuriuo Jėzus pasiekia pergalę, yra klusnumas Dievo žodžiui. Atsakydamas į gundymus, savo lūpomis jis kartoja vien Šventajame Rašte esantį Dievo žodį. Jis jį priima. Jis gyvena gilia jo prasme. Ne vien jo raidėmis. Kaip Šėtonas...
Ginklas, kuriuo Jėzus pasiekia pergalę, yra klusnumas Dievo žodžiui.
