Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane.
Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“
Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais. Per Velykų šventes, jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo jo vardą, matydami jo daromus ženklus. Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo. Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje.“ (Jn 2, 13 - 25).
Jėzus su rimbu
Vieną Jeruzalės pavasario dieną, Jis atėjo į šventyklą. Jei jau susisuko rimbą, turėjo būti įsiutęs. Jei jau išvarė avis ir jaučius. Išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Išvarė juos visus su visais paukščiais lauk.
Štai įvykio interpretacijos:
Pirmiausia išvarytųjų prekeivių požiūriu. Nedarykite prekybos namų iš mano tėvo namų? Kaip gi čia taip? Per amžius šventykloje niekas negalėjo apsieiti be mūsų. Mes – svarbiausi po kunigų. Rūpinamės aukomis. Nesuskaičiuojami piligrimai juk turi įteikti auką. Sudeginti ant altoriaus. Pamaitinti kunigus ir jų šeimas. Patys valgyti bendrystės su Dievu ir tarpusavy pokylį. Auka – asmens pakaitalas. Nuo tada, kai Abraomui nebuvo leista aukoti vienturčio savo sūnaus Izaoko, ant altoriaus deginamus žmones pakeitė gyvuliai. Turtingiausiųjų jaučiai. Vidutiniokų avys. Vargingiausiųjų balandžiai. Arba pinigai. Negalima į šventyklos iždą įnešti nešvarių monetų. Tų, kurios prieštarauja Įstatymo raidei: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme” (Iš 20, 4). Mes jas iškeičiame į švarias. Be gyvųjų atvaizdų… Pagaliau, kur šventyklos policija, neužkirtusi kelio šventvagystei? Kas atlygins mums mūsų nuostolius. Ir prastovas?
Paskui žydų, klausiančių apie įgaliojimus svarstymai. Šventykla – Dievo namai. Švenčiausia vieta žemėje. Tautos svajonių išsipildymas. Pažado žemės įteisinimas. Susitikimo su Dievu galimybė. Paguoda. Viltis. Degančių aukų dūmais pasiekiamas dangaus Dievas. Altorius - alta ara – aukštesnė, pakylėta, vieta. Religijos centras. Įstatymo įvykdymas. Teisingo santykio su Dievu užtikrinimas. Ir sakai, kad viso šito nereikia? Kas tau davė tokią galią? Sugriauti šventyklą? Jis vėl atstatys? Tegul nešneka nesąmonių!
Jėzaus troškimas. „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). O jie mano, kad ne gyvenimas, o religija - svarbiausia. Įstatymai. Aukos. Aukojimai. Pranašai jau seniai šaukė: „Negi man reikia jūsų aukų gausybės?“ – sako Viešpats. „Man jau įgriso jūsų deginami avinai ir peniukšlių taukai; neteikia man malonumo jaučių, avių ir ožių kraujas (Iz 1, 11). “Kokią teisę turi mano mylimoji būti mano Namuose, kai ji daro bjaurius darbus? Ar gali įžadai ir aukų mėsa atitolinti tavąją nelaimę nuo tavęs? Argi per juos pabėgsi nuo pavojaus? (Jer 11, 15). “Nors jie aukoja rinktines skerdžiamąsias aukas, nors jie ir valgo aukų mėsą, Viešpats jų nepriima. Dabar jis atsimins jų kaltę ir nubaus už nuodėmes (Oz 8, 13).
“Aukščiausiajam nepatinka neteisiųjų atnašos, jiems neatleidžia nuodėmių, nors aukų būtų ir daugybė (Sir 34, 14). “Noriu ištikimos meilės, o ne aukos, mieliau man Dievo pažinimas, negu deginamosios aukos” (Oz 6, 6).
Jau greit, tuoj, jie sugriaus mano Kūną. O jis, kaip ir visų gyvųjų kūnai, yra šventovė. Jau greit, kaip aukščiausiasis kunigas vieną kartą ir visiems laikams paaukosiu auką. Ne pakaitinę. Ne gyvulių. Savo paties gyvybės. Ir gyvenimo. Ant kryžiaus. Užteks aukų. Užteks altorių. Užteks kunigų. Todėl išbarsčiau pinigus. Jų vieta – ant žemės. Pinigai negali būti dievas. Todėl išvariau gyvulius. Aš pats - Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę.
Interpretacija mokinių. Anų ir mūsų. Siaubas! Dabar tai jau bus! Įsisukti į švenčiausią šventylos vietą!? Tačiau, pala! Ar ne apie tai skelbia Raštai. Jis – Raštų išpildytojas! „Anksčiau pasakęs: Aukų ir atnašų, deginamųjų ir permaldavimo aukų tų nebenori, nemėgsti, – o jos atnašaujamos pagal Įstatymą, – jis paskui paskelbė: Štai ateinu vykdyti tavo valios. Jis panaikina viena ir nustato kita. Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams” (Žyd 10, 8 - 10).
Štai Jis – Vyriausiasis ir amžinasis Kunigas, ant savo kryžiaus altoriaus vieną kartą ir visiems laikams paaukojęs savo kūno auką. Todėl mes neturime altorių, mes neturime aukų, mes neturim kunigų. Todėl Kristuje mes esame kunigai (per Krikštą), ant savo širdies altoriaus aukojantys vienintelę Dievui patinkančią – savo gyvenimo auką. Kad Dievas priėmė šitą Auką, žinome iš Jo prikėlimo iš numirusiųjų. Dievas atstatė ir pašventino Jo ir mūsų Kūno šventovę, kur gyvena Šventoji Dvasia!
O, kad būtume tos pačios minties su vieninteliu savo Gelbėtoju.
O, kad būtume tos pačios minties su vieninteliu savo Gelbėtoju nuo rūsčios bausmės, būtinai perskaitysime ausyse skambančią jau seniai Dovydo parašytą 69 psalmę! Kad sąmoningai ir tyromis širdimis aukotume ne savo, o Kristaus Auką, paaukotą vieną kartą ir visiems laikams. Kiekvieną kartą vis iš naujo atmindami, kad ji paaukota už daugelį. Ir už mane. Ir už kiekvieną, kuriam jos reikia.
Ar mums papasakojęs įvykį, ten buvęs ir viską matęs evangelistas Jonas, nepastebėjo ar iš tikrųjų niekam su savo rimbu Jis neužvežė per strėnas?
Kažkas iš mano brolių pastebės, kad Jis varto stalus, bet ne žmones... Jis nekenčia nuodėmės. Bet myli nusidėjėlį. Jis ne tolerantiškas. Jis gailestingas.
Jis nekenčia nuodėmės. Bet myli nusidėjėlį.
