Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių.
Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!“
(Iš Evangelijos pagal Morkų 13, 33–37).
„Budėkite“
Šis kvietimas skiriamas ne tiems keletui rinktinių sargybinių, atsakingų už miesto saugumą. Kiekvienas Kristaus mokinys yra pašauktas išlikti atviromis akimis, tai yra, matyti visą realybę, ir nesileisti kad nugalėtų miegas, tai yra, tuščios svajonės ir sapnai... Niekam neleidžiama miegoti, palikti tarnybą. Bet dėl ko? „Nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas“. Nes niekas nežino kada ateis (lauktoji) išsipildymo valanda, kuri, be abejo, yra tas lemtingas momentas. Štai kodėl būtina išlikti pasirengus.
Ką konkrečiai reiškia „budėkite“? Tai elgsena, kurioje reikšmingos ne vien akys, bet ir protas. Ir širdis.
Budėti, reiškia rūpintis mūsų santykiais su Dievu.
Budėti, reiškia rūpintis mūsų santykiais su Dievu. Neleisti, kad tingumas, rūpesčiai, tūkstančiai (nereikšmingų) dienos patirčių, atitrauktų mūsų dėmesį nuo to, kas gyvenime yra ir turi būti esmingiausia. Kažkas yra sakęs, kad malda daugina laiką. Tad šiandien labiau nei bet kada anksčiau mums itin reikšmingi šie santykiai.
Vienas svarbiausių dalykų kiekvienam yra surasti pakankamai laiko maldai, kuri gimtų iš Dievo žodžio klausymosi ir taptų kontempliacija, meditacija (čia kalba apie tą seną krikščionišką, ne budistinę!), pasitikinčiu atsiliepimu.
Budėti, reiškia tirti savo egzistenciją, kad neleistume prilipti blogiui ir nepastebimai, bet pavojingai įleisti šaknis. Būtent čia tikrasis pavojus. Ir būtent čia būtina veikti nedelsiant ir nenuolaidžiaujant. Visa kita, net jei ir priverčia kentėti, net jei išbando mūsų viltį, visgi nėra taip esminga.
Štai ką apie tai sakė Jėzus: kas išeina iš žmogaus širdies, iš esmės jį suteršia... O popiežius Pranciškus išsireiškė: ne klaidos ir nuodėmės, bet sugedimas yra baisiausia...
Budėti, reiškia išeiti iš nejautrumo ir prisitaikymo. Išmokti skaityti savo kasdienio gyvenimo ir mūsų bendros istorijos įvykius. Išmokti matyti juos Dievo akimis ir priimti Dievo širdimi. Taip taps įmanoma pamatyti Jo buvimo ženklus. Taip būsime paskatinti reaguoti į kiekvieną žmogaus orumo pažeidimą, siekti autentiško teisingumo, tikro, tai yra, neegoistinio dalijimosi. Šita „reakcija“, saistoma dvigubos gijos – su Evangelija ir su Jėzumi – yra geros mūsų tikėjimo sveikatos ženklas...
Budėti, reiškia elgtis ir rinktis orientuotai (paraidžiui – į Rytus, į Kristų, Jis juk Žvaigždė rytmetinė!), išvengti plaukimo pasroviui, „kaip visi“, parodant, kad galiu eiti prieš srovę, kad irkluoju, kad valdau savo irklus.
Tai kasdienės ištikimybės, nuoseklumo, užuojautos, atleidimo pratybos.
Tai kasdienės ištikimybės, nuoseklumo, užuojautos, atleidimo pratybos. Sunkios, bet nepakeičiamos pratybos, jei noriu iš tikrųjų gyventi. Gyventi tiesoje. Ir pasirengus išsipildymo valandai. Viešpaties Jėzaus sugrįžimui.
Budėti, pagaliau, tai naujo gyvenimo būdas. Nes yra šviesa, kuri apšviečia mus ir įvykius aplink mus. Nes yra viltis, kuri duoda prasmę mūsų laukimui, o taip pat ir mūsų kasdienybės aukoms ir rūpesčiams. Nes yra pasitikėjimas, gyvenantis širdyje, nepaisant mūsų trapumo ir silpnumo patirčių.
„Bėga mūsų dienos žemės takeliu“... Be šilumos, be prasmės, tik trumpalaikiais džiaugsmais nuskaidrintos. Ne! Diena po dienos tampa mūsų istorija. Dievo su mumis istorija. Mūsų dienos įgyvendina amžinos laimės planą.
