Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11, 25-30).
Mokytojas
Aišku, jis mokytojas. Bet ne toks kaip kiti. Ne pagal sėkmingumo ar garbingumo kriterijus rinkosi ir artimiausius savo bendradarbius. Juos susieškojo tarp ežero žvejų ir tarp muitininkų. Originalus jo kalbėjimo stilius. Jam negana pakomentuoti Šventąjį Raštą. Jis nesinaudoja nei paliktais garbingų savo pirmtakų posakiais. Kalba su autoritetu, su galia, kylančia iš asmeninio santykio su Dievu. Su savo mokiniais mezga santykius visiškai nebūdingus aniems laikams. Jam nereikia, kad šie jį aptarnautų; ateis diena, kai jis numazgos jiems kojas. Tada jie bus sukrėsti.
Štai koks Mokytojas yra Jėzus
Aišku, jis mokytojas. Bet savo mokymu nesiekia įbauginti. Nepažemina savo protingumu. Nežeidžia savo žinių demonstacija. Kaip tik priešingai. Paskelbia, kad būtent mažieji ir vargingieji perpranta Karalystės paslaptis. O protingieji ir išmintingieji nepajėgia pakilti iki jos aukštumų. Tarp kitko, jis pats gyvena tar vargšų kaip vargšas. Moko ten, kur yra. Neieško garbingų vietų. Nesiekia ypatingų pripažinimų ir privilegijų. Dalijasi paprastųjų paprastumu. Nevaidina nepasiekiamo. „Eikvoja laiką“ Kanos vestuvėse, kur dalijasi jaunavedžių džiaugsmu. Išgelbsti tragiškai besibaigiančią jų šventę. Su muitininkais sėdi prie stalo. O taip pat ir su fariziejais, nors ir žino jų atšiaurumą. Sustoja prie ligonių lovų, prie kenčiančių, prie besišaukiančių išlaisvinimo ir išgydymo. Dažnai liečia jų ligotus kūnus, neparodydamas pasišlykštėjimo, nepabijodamas užsikrėsi.
Kiekvienas mokytojas savo sekėjams uždėdavo „Įstatymo jungą“, tai yra, ypatingą kai kurių ypatingų įsakymų laikymąsi. Kokį „jungą“ uždeda šis mokytojas? Tai ne sunkus jungas. Tai - lengva našta. Kodėl? Nes jis yra kupinas užuojautos mažiesiems ir vargingiesiems, nusiminusiems ir prislėgtiems. Jis atėjo išplėšti juos iš jų situacijų kietumo. Duoti viltį.
Jis tave priims koks bebūtum.
Štai koks Mokytojas yra Jėzus. Štai ko prašo. Štai ką duoda. Nė vienas negali jaustis perdaug nešvariu, perdaug netikusiu, per dideliu nusidėjėliu, per dideliu nevykėliu. Jis tave priims koks bebūtum.
Jo išmintį lengviau perpranta būtent mažieji, vargingieji. Jo misija ne nuteisti ir pasmerkti, bet paguosti ir pagydyti. Jo bendravimas grindžiamas ne kietumu, bet švelnumu, ne griežtumu, bet geranoriškumu, gailestingumu.
Kaip gera turėti tokį Mokytoją. Mokytoją, kuris apsikabina tave. Kaip toje Luvre kabančioje ikonoje, kurią mūsų Taizė bičiuliai vadina Draugystės ikona.
Ar tas apsikabinimas negalėtų būti įvaizdis to lengvo jungo? Tas apkabinimas, perduodantis šilumą ir padrąsinimą, apdovanoja viltimi ir ramybe.
Taizėje dar primenama, kad tas apkabinimas yra ir nuoroda į kryžiaus skersinį. Ar esi pasiruošęs kentėti dėl to, kuris kentėjo dėl tavęs?..
