Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau.
Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų. Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!’“ (Jn 15, 9–17).
Mylėti kaip Kristus
Apie krikščionybę galima kalbėti pradedant jos morale, vertybėmis. Ji pasirodys kaip reiklių ir paprasčiausiai nepakeliamų nuostatų rinkinys. Jei žiūrėsi iš išorės...
Apie krikščionybę galima kalbėti per jos šventuosius tekstus. Jų analizė pareikalaus nemenko išprusimo, dėmesio, tiesiog mokslinės kantrybės. Ieškosi visa paaiškinančio rakto, o pateksi į vienos eilutės pinkles, pasimesi tarp nesibaigiančių jos interpretacijų. Reikia akinių, bet ne vien jų...
Tik iš meilės kyla daugybė krikščionybės raiškos būdų.
Apie krikščionybę galima kalbėti iš estetinio ir meninio palikimo. Neatsižavi nesibaigiančiais tikėjimo išraiškos būdais bėgant amžiams vienus keičiančiais kitais. Užsisvajoji, o paskui pasimeti, kai sužinai, kad krikščionys šiandien. Ir ne taip, kaip vakar. Nieko nesuprasi, kai sutapatinsi tikėjimą su aistra seniems gražiems dalykams...
Kai kam krikščionybėje svarbiausia solidarumo nuostata. Vienas Europos didmiesčio meras savo vyskupui tiesiog taip ir pasakė: jūs mums svarbūs vien dėl daugybės jūsų socialinių projektų... Daugybės savanorių geranoriškumas, paprastų žmonių gebėjimas dalintis tuo, ką turi... Bet paskui, pamatęs uždarus klauzūros vienuolynus, supranti kad Evangelijos skelbimas vargšams nėra vienintelis krikščioniškos veiklos būdas. O, jei jos gyvenimo prasmė būtų vien valgydinti išalkusius kūnus, tvarstyti jų žaizdas!..
Krikščionybės šaknys, širdis, šaltinis nėra tai, ką pastebi pirmiausia. Jos esmė yra meilė. Meilė, kuria myli Dievas. Ir kviečia atsiliepti meile.
Tik tas, kuris buvo mylimas apsčia meile, kuris buvo apipiltas bekraščiu švelnumu, tik tas galės mylėti neturinčia ribų meile.
Krikščionybės šaknys, širdis, šaltinis nėra tai, ką pastebi pirmiausia.
Iš pradžių pasimeti perskaitęs šią Evangelijos ištrauką: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau”. Ar galima įsakyti mylėti? Meilės juk negalima primesti! Bet įsižiūrėjus įdėmiau supranti viską: kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Štai kur visa paslaptis – tokioje meilėje, kurią Kristus mums parodė pirmas, meilėje, kurios šaltinis yra Tėvas.
Tik šitaip paaiškinama krikščionybė. Ir gyvenimas, pašvęstas maldai ir kontepliavimui. Ir heroizmas, visą savo gyvenimą eikvojant dėl šioje žemėje labiausiai nuskriaustų. Ir drąsa, kurią rodo nieko nebijantys persekiojamieji dėl tikėjimo. Ir visko atidavimas kitiems, patiems gyvenant neturte.
Jei nepasiekei šito šaltinio, nieko nesupratai.
Tik iš meilės kyla daugybė krikščionybės raiškos būdų. Šią meilę gali bandyti vien priimti, viso gyvenimo neužteks kad galėtum parodyti. Meilės, kuri džiugina širdį ir pripildo visus egzistencijos išteklius. Taip, kad pajėgi mylėti, nežiūrint nenykstančių savų žaizdų ir silpnybių. Tada valgydinama, gydoma, budima, melžiamasi, skelbiama Evangelija, ginami silpniausieji, kovojama dėl teisingumo. Bet tik iš meilės. Net motinos yra kviečiamos tokiai meilei!