Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžiais. Šis jam atsakė: 'Einu, viešpatie', bet nenuėjo. Katras iš jų įvykdė tėvo valią?“ Jie atsakė: „Pirmasis“. Tuomet Jėzus tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę. Nes Jonas atėjo pas jus teisybės keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo. Bet jūs, nors tai matėte, nė vėliau neapsigalvojote ir netikėjote juo“. (Mt 21, 28-32)
Kaip yra iš tikrųjų?
Rizikinga, o ypač mums, kurie pasitikime šiuo žodžiu, jį komentuojame, iš jo siekiame pamatyti tą tikriausiąjį Jėzaus veidą ir kelią, kuriuo jis mums nurodė eiti. Pamokslaujame, kviečiame, katekizuojame, patarinėjame... Žodžiai, kuriuos tariame – kupini vilties ir ramybės, šviesos ir paguodos. Tačiau gali suvedžioti, nuraminti, pasijusti, kad viskas tvarkoje su mūsų sąžinėmis, kad esame tikri jo mokiniai... Tačiau ne tai svarbu.
Ne, svarbu ne žodžiai.
Net jei kilę iš studijų ir kontempliacijų. Net jei teisingi ir gražūs. Net jei pilni gailestingumo, išlaisvina ir gydo. Net jei pagal jo planus ir norus.
Svarbu faktai. Sprendimai, poelgiai, troškimai, kasdieniai pasirinkimai. Štai kas rodo ar esame tikri Kristaus mokiniai.
Sprendimai, poelgiai, troškimai, kasdieniai pasirinkimai. Štai kas rodo ar esame tikri Kristaus mokiniai.
Jo žodis pasiekia tikslą ne kai yra analizuojamas, suprastas, į jį įsigilinama, bet kai įkrenta į mūsų širdies dirvą ir duoda vaisių.
Paprasti žmoneliai, be ypatingo teologinio išprusimo, savo gyvenimu skleidžia Evangelijos kvapą. Kukliai, tyliai, kantriai. Natūraliai ir spontaniškai. Be noro pasirodyti, be puikybės. Žodis juose suleido šaknis. Jų širdis buvo perkeista susitikimo su Kristumi.
Jie niekada nesiekė misijonieriauti, jiems niekad neatėjo į galvą ką nors atversti ar parodyti teisingenės visuomenės kelio kryptis. Bet kai būni šalia jų, kai matai jų kasdieniškus poelgius, tiesiog jauti jų viduje kai ką kilnaus ir didžio.
Jie niekada nedalyvavo protestuose, nepasisakė gindami vertybes. Tačiau, kai kas nors susimąsto kokioje šeimoje norėtų gyventi, įsivaizduoja jų šeimą.
Jie neturi apdovanojimų ir padėkų už darbą nuveiktą ginant krikščionišką civilizaciją, bet prie to gaiviai prisidėjo savo kasdienybės liudijimu.
Drįstu viltis, kad būtent jie pirmieji bus pripažinti tikrais Kristaus mokiniais.
Ne už tai ką sakė. Už tai ką darė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Teofilius Matulionis: svarbiausi jo gyvenimo momentai
