Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso“.
Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų
Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia. O Jėzus kalbėjo toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai. Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys. Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras. Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų”. (Jn 10, 1-10).
Vieninteliai vartai
Yra daugybė būdų būti krikščioniu. Tai žinome iš asmeninių patirčių, susidūrus su žmonėmis, Jėzaus žinią interpretuojančius kitaip – kartais tiesiog priešingai – nei mums įprasta. Sociologinės apklausos vis pasakoja apie plintančias keistas krikščioniškos pakraipos religines formas, kurias galėtume pavadinti „pasidaryk pats“.
Vienintelis dalykas yra akivaizdus. Kad ir kokia paini būtų visa ta religinių (taip pat ir naujųjų) judėjimų panorama, nei vienas save vadinantis krikščioniu, negali išvengti Jo, Jėzaus. Santykio su Jo asmeniu. Taigi, neužteks apeliuoti į Jo idealus. Negana cituoti Jo mokymo. Jis, Jėzus, Jo asmuo, visa, ką Jis sakė ir darė, yra dalykai, be kurių neapsieisi.
Tai Jis yra visa ko pradžia ir pagrindas. Krikščioniškoji egzistencija savo gyvastį gauna iš santykio su Juo. Tai mums primena šį sekmadienį apmąstomi du Evangelijos įvaizdžiai – avių vartai ir piemuo.
Pirmasis išreiškia realybę, kuri yra kai kas kito už susižavėjimo šūksinius ir plojimus Jėzui. Išsigelbėti įmanoma tik (einant) per Jį.
Antrasis įvaizdis rodo santykio būdą. Jis ne minios. Ne masių santykis. Šis santykis individualus, asmeninis, personalinis. Piemuo, ganytojas saviškes šaukia kiekvieną atskirai, vardu. Jos jį seka, nes pažįsta balsą. Krikščionybėje remiamasi šiais dviem esminiais santykio elementais „pažinti“ ir „atpažinti“.
Tik per tokį santykį krikščionybė stipri.
Būtent tai krikščionio žymė. Tik per tokį santykį krikščionybė stipri. Jei tokio santykio nėra, ji net ne silpna. Iš jos lieka net ne kultūra, o karikatūra...
Jei nėra tokio santykio, apeigos tampa tuščios. Masiniai sambūriai be prasmės. Moralė – neįvykdomų ir per sunkių normų rinkinys.
Iš santykio su Kristumi, sudaryto iš Jo žodžių klausymosi (Biblijos skaitymas) ir atsiliepimo (meditavimas), iš paieškų ir atradimų, klausimų ir atsakymų, kyla autentiškas tikėjimas, kuris patikrinamas kasdienybės darbuose ir rūpesčiuose, šiandienos iššūkiuose.
Iš santykio su Kristumi mokinys semiasi jėgų veržtis pirmyn nepabūgstant stataus ir vingiuoto kelio. Šiame santykyje randa tą neišmatuojamą gailestingumą, kuris pakelia kiekvieną kartą parklupus ir patyrus savo trapumą.
Iš santykio su Kristumi mokinys semiasi jėgų veržtis pirmyn.
Iš santykio su Kristumi trykšta šviesa ir viltis, nepamainomi norint gyventi tarnystės dvasia, kasdien pasiimant savo kryžių ir sekant savo Viešpatį.
Būtent į šitokį santykį prašosi nukreipiamos, palydimos, įvesdinamos naujos mūsų kartos. Ne į tradicinę religiją. Ir suaugusieji, ypač tėvai, tikisi persiimti ne tradicijomis ir net ne apeigomis, bet asmeniniais santykiais su Jėzumi Kristumi ir gali pasirįžti rizikuoti žodžiu, išgirstu savo patirties gelmėse.
