Taip pat sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi sekdami papročiu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo. –Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“ Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų. Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių“.
Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina.
Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“.
Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“ (Mk 7, 1-8a. 14-15. 21-23).
Ko bijoti iš tikrųjų?
Išsigąstame pamatę filme sekso sceną. Koneveikiame kai kurias televizijų laidas. Rūpinamės, kad mažamečiai nepatirtų prievartos. Baisimės moralės jausmo praradimu. Šį sąrašą galėtume tęsti be galo. Kai kas nors viešai parodo savo pasipiktinimą korupcija, ydomis, amoralumu, nežinai verkti ar juoktis. Juoktis iš įvaldyto teatrališkumo, iš etinio įsiūčio. Verkti, nes kai kas, nors ir ne jaunuolis, bijo to, kas tikro pavojaus nekelia; kai išspjaunamas uodas, bet praryjamas kupranugaris.
Pavojai, problemos kyla ne iš išorinio blogio, bet iš to, kas slepiasi žmogaus širdyje. Tai joje gimsta ir kilnumas, ir niekšybės. Tai iš jos kiekvienas veiksmas ir žodis. Giedras ar piktas.
Kodėl piktinamės dideliais skandalais, kai patys klastojame pajamų deklaracijas, nemokame mokesčių ar atsisakome kasos pajamų čekio dėl mažutės nuolaidos?
Kodėl stebimės nežabotais lytiniais nusikaltimais, kai norma tapo gyvenimas nesusituokus, neištikimybės, išdavystės, svetimavimai?
Kodėl dramatizuojame slaptą ar viešą prostituciją, kai mūsų sąžinės per dažnai parsidavinėja vardan karjeros, ramybės, kokios nors naudos?
Liūdna pripažinti, kad tuomet, kai grėsė pasaulinis konfliktas, kuris galėjo palikti milijonus aukų, tarp jų daugybę jaunimo su jų idealais ir entuziazmu, vyskupai ir kunigai labiausiai buvo susirūpinę centimetrais išmatuoti moterų kuklumą ir deramai pridengti kojas ir rankas…
Kai prasidėjo Shoah tragedija ir šeši milijonai mūsų vyresniųjų brolių buvo eliminuojami, apie kokį blogį buvo kalbama iš bažnyčių sakyklų, mokyklų klasėse, universitetų auditorijose? Apie šokio nepadorumą. Apie prideramą galvos pridengimą. Apie lūpdažius.
Pripažinkime. Moralės srityje bukagalviškumas kelia ne liūdesį. Siaubą!
Siaubą dėl padarinių. Štai kodėl tėvų, ugdytojų, Bažnyčios tarnų atsakomybė yra milžiniška. Ir teismas, kuris jų laukia, bus griežtas. Moralės srityje nuolaidžiavimas, tolerancija, siekis išvengti konfliktų, rūpestis nepakenkti saviems interesams, yra pražūtingas jaunosios kartos savimonei, nes griauna širdį, nes suteršia žvilgsnį.
Jėzaus žodis šiandien mums suskamba ypač aktualiai: „Nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“.
Jei nebūtume tokioje apverktinoje situacijoje, galėtume juoktis iš pedofilų keliamo pavojaus, kai net 60 proc. visų lytinių nusikaltimų prieš nepilnamečius įvykdoma šeimose. Kur tikrasis sugedimas?
