Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. (Jn 1, 1–5. 9–14)
Kodėl žodis tapo kūnu
Šį pirmąjį Naujųjų metų sekmadienį esame kviečiami stabtelėti ir pasižiūrėti į istoriją Dievo akimis. Bent akimirkai palikime faktus, kurie sudaro mūsų panoramas, pakelkime akis nuo naujausių įvykių, kurie palietė protą ir širdį, ir pamatykime gyvenimą nauju žvilgsniu.
Tai Dievo ir žmogaus susitikimo istorija. Štai kodėl visa ko pradžioje yra Žodis.
Tai Žodis, kuris perskrodžia nebūties tylą ir pakviečia būti. Tik meilės Žodis gali padaryti ką nors panašaus. Dievas myli žmoniją taip nepamatuotai, kad atrodo išprotėjęs. Dievas nenori pasilikti savo tobuloje vienatvėje. Jam užtektų savęs paties, jam nieko ir nei vieno nereikia. Bet persipildo meile, nes yra meilės bendrystė. Dievas kuria, nes trokšta, kad dalyvautume jo džiaugsme.
Dievas kuria, nes trokšta, kad dalyvautume jo džiaugsme.
Tai Žodis, kuris siūlo sandorą. Žodis, rodantis Dievą, pasiruošusį susijungti su žmonija visiems laikams, amžių amžiams. Tiesia laimės kelią, kad turėtume kaip pabėgti nuo blogio vilionių. Tai Žodis, nesileidžiantis nugalimas žmonių niekšybės ir nedėkingumo, tad nepavargsta pranašų lūpomis skelbti planą, pranokstantį lakiausią vaizduotę.
Šitas Žodis pasidarė kūnu, tapo žmogumi, kaip mes visi. Nebuvo kito būdo parodyti Meilę, tik iki galo dalijantis mūsiške lemtimi. Nebuvo įmanoma kitaip parodyti kaip nusimesti egoizmo liūdnumą, širdžių kietumą, nuodėmės kalėjimą. Šitas Žodis tapo kūnu ir perėjo visus šitokio pasirinkimo sąlygojamus pavojus. Ir galimybę būti atstumtam, išsižadėtam, sutryptam, pasmerktam… Taip, taip pat ir riziką būti amžiams nutildytam mirtimi.
Šitas Žodis, tapęs kūnu, siūlosi mūsų laisvei. Galime jį priimti ar atmesti, suteikti vietos ar išvaryti lauk, išklausyti ar užsikimšti ausis.
Jei atveriame jam širdį ir protą, jei leidžiame jam nužengti į mūsų būties gelmes, gauname kai ką negirdėto, kaip ką, kas perkeičia mus amžiams.
Tampame Dievo vaikais, jo švelniu apkabinimu, jo šviesos spinduliu, jo grožio fragmentu.
Jėzus atėjo kaip tik todėl.
