Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti, kaip parašyta pranašo Izaijo kalbų knygoje:
Tyruose šaukiančiojo balsas:
Taisykite Viešpačiui kelią!
Ištiesinkite jam takus!
Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas,
kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas.
Kreivi keliai taps tiesūs,
o duobėti – išlyginti.
Ir visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą.
(Iš Evangelijos pagal Luką 3, 1-6)
Jono šauksmo prasmė – Susitikimas
Lukas mums pateikia visus istorinius duomenis. Čia Romos galybė, įsikūnijusi Tiberijuje; nepasipriešinsi - legionų jėga nušluos tave nuo žemės paviršiaus. Čia Poncijus Pilotas, prokuratorius, atstovaujantis Romą nepatiklioje ir maištaujančioje Judėjoje. Čia besikeičiantys karaliukai, apsistatę savo valdininkais ir svita. Čia ir religinė valdžia, rankose didžiųjų kunigų šeimų, perleidžiama tai vienai, tai kitai iš jų. Šįkart valdžioje Kajafas. Nors, atrodo, įtakingas čia dar ir Anas.
Ana epocha nelabai skiriasi nuo mūsiškės. Ir dabar veikia svarbūs ar ignoruojami valdžios žmonės. Ir dabar imperijos valdomos demokratiškesniais ar diktatoriškais metodais. Ir dabar kovojama dėl įtakos zonų.
Abu scenarijai vienas už kitą nei blogesni nei geresni. Visi su prievartos ir priespaudos, maišto ir represijų, veidmainystės ir intrigų krūviu. Tokiame scenarijuje ir būtent jame įsiveržia Dievas su savo Žodžiu.
Žodžiu, užkalbinusiu vieną žmogų – Joną Krikštytoją. Tas Žodis padarys jį pranašu. Privalėsiančiu kalbėti Dievo vardu.
Jonas kilęs iš kunigų šeimos. Tad turėtų būti kunigu. O dabar privalėtų būti šventykloje ir rūpintis aukomis Dievui. Tačiau Dievas jo prašo kitko. Jo prašoma būti šaukiamu žodžiu.
Jonas šaukia, kad išgelbėjimas yra skirtas ne tik keliems išrinktiesiems.
Jis šaukia, kad Dievas ateina ir kad susitikimas su Juo perkeis žmonių gyvenimus. Šaukia, kad negalima į šį susitikimą ateiti nepasirengus. Šaukia, kad išgelbėjimas yra skirtas ne tik keliems išrinktiesiems. Kiekvienas, kuris to norės, galės jį pamatyti ir priimti.
Jis nepasiūlys magiškų kasdienių rūpestėlių sprendimo būdų. Nežadės laimės, susietos su kokia nors nauja taisykle. Netgi nereikalaus pirmiausia laikytis griežtos moralės.
Savo šauksmu jis nori pasiekti visus tuos, kurie trokšta susitikti Dievą. Savo šauksmu jis nori sujundinti visus, kurie Jį pamiršo ar ignoravo. Tuo šauksmu jis nori paguosti visus, kas Jo laukė labai ilgai. Jo šauksmas nori duoti viltį visiems, kas jaučiasi prislėgti ir traiškomi.
Tiesą pasakius, būtent jie ir išgirs. Visi, kas nori sugrįžti pas Dievą. Visi, kas jaučia Jo ilgesį. Tie, kas neleido nereikalingiems dalykams užgriozdinti protą ir širdį.
Paruošti kelią, iš esmės reiškia susitikimą padaryti įmanomu. Palengvinti atėjimą. Pašalinti trukdžius.
Jono šauksme slepiasi visa Advento kelionės prasmė. Beje, tokią pačią prasmę turi ir popiežiaus Pranciškaus paskatintas Bažnyčios sinodinis kelias. Kelias į išgelbėjimą. O tai – susitikimas. Vertikalia ir horizontalia prasme. Ir su Dievu. Ir su žmonėmis. Su Dievu per žmones. Su žmonėmis per Dievą. Ir pasikalbėti tomis pačiomis kryptimis.
Aišku, čia be pasitikėjimo neišsiversi. Jei norime išsigelbėti, reikės pripažinti, kad patys vieni to nepajėgsime padaryti (net jokia savo įtakos ir turtų galia).
Reikės kreiptis į Jį. Pasitikėti Juo labiau nei savo gebėjimais. Labiau nei savo valia. Tik šitaip susitikimai tampa įmanomi.
