O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“
Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?
Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus.“
(Iš Evangelijos pagal Matą 16, 21–27).
Išgelbėti gyvenimą jį atiduodant
Tikrai nesuklydai. Čia tikrai kalba apie tą patį Petrą, kuriam Jėzus sakė: „Palaimintas esi, nes tuos dalykus tau apreiškė Tėvas...“ Dabar Petrui Jėzus sako: „Eik šalin, stok už manęs, šėtone, priešgyna, trukdi Karalystės keliui“.
Ką tokio padarė vargšas Petras, kad užsitarnavo tokią Jėzaus reakciją?
Simonas Petras reagavo kaip būtume reagavę kiekvienas iš mūsų. Saviškiams Jėzus kalbėjo apie savo kančią ir mirtį, kurie jau visai čia pat. O Petras Jėzui: „Dieve, saugok nuo tokios baigties! Tau negali tokie dalykai atsitikti!“
Tik ką išpažinęs, kad Jėzus yra Mesijas (hebrajiškai), Kristus (graikiškai), Pateptasis (lietuviškai), Gyvojo Dievo Sūnus“, o štai dabar, galbūt apimtas momento euforijos, manosi galįs iš karto suvokti Dievo kelius.
Jėzus gerai žino, kad Dievo keliai neveda į triumfą Jeruzalėje.
Bet Jėzus gerai žino, kad Dievo keliai neveda į triumfą Jeruzalėje. Reikės gerti taurę. Skausmo, kančios, mirties taurę.
Tačiau būtent šioje visiškoje nesėkmėje visų apleistas, atiduotas į Jį niekinančių rankas, Žmogaus Sūnus rodys „iki kiek“ Dievas myli žmones. Iki tapimo silpnu, plakamu, apnuogintu, nukryžiuotu iš meilės.
Petras, visiškai nieko nesupratęs apie Dievo planą, savo geranoriškumu, savo pasipūtimu, savo naivumu, rizikuoja tapti papiktinimu, kliūtimi.
O Jėzus, tarsi nebūtų gana, dar prideda. Kad Jo kelias turi būti kiekvieno Jo mokinio kelias. Savo kryžių turi pasiimti kiekvienas. Ir kiekvienas, anksčiau ar vėliau, patiria tą patį bandymą: reikės apsispręsti – o bus labai sunku – prarasti savo gyvenimą dėl Jo. Ir tai, pasirodo, tampa vieninteliu būdu savo gyvenimą išgelbėti.
Koks artimas mums Petras su savo tikėjimo išpažinimais, su savo nuopuoliais, su savo trūkumais ir silpnybėmis!
Ir mums kartais viskas atrodo aišku, skaidru, saugu. O vos ateina mažiausias išbandymas, krintame į pesimizmą, nusiminimą, liūdesį.
Mes visi bandome vairuoti savo gyvenimą, saugoti jį nuo visko kas jam grasina, gelbėti nuo visokių netikrumų. O Jėzus kviečia šitą gyvenimą Jam paaukoti, padovanoti, nes tai vienintelis būdas jį išsaugoti, gauti iš tikrųjų, tik jau ilgesnį. Iki amžinybės.
Jėzus nenori nieko bendro turėti su tokia krikščionybe, kuriai svarbiausia jos pačios ramybė
Jėzus nenori nieko bendro turėti su tokia krikščionybe, kuriai svarbiausia jos pačios ramybė, jos gynybos mechanizmai, saugumas, jos diplomatija.
Dovanoti, atiduoti gyvenimą Jam, reiškia keliauti per atviras, klastingas, neaiškias jūras, pasitikint ne savo saugos priemonėmis, o Juo.
Ir Popiežius Pranciškus svajoja apie į gatves išėjusią Bažnyčią. Todėl sužeistą ir purviną. Atrodo, tokia svajonė gimė po šios Evangelijos kontempliacijos.
