Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: 'Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus'. Galop jis tarė: 'Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!'
O Dievas jam tarė: 'Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?' Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“ (Lk 12, 13-21).
Pabėgimas iš godulio
Esam apspisti siūlančių vaisingų sandorių, naudingų investicijų, stebuklingų sprendimų... Esam verčiami nuolat pirkti, neprarasti progos, išleisti naudingai, pasirūpinti ateitimi... Šio sekmadieno Geroji Naujiena visai iš kito pasaulio, iš praeities, iš seniai užkastos kultūros. Ar godumą galima laikyti tikru pavojumi? Ar reikia kontroliuoti save, kad netaptume aukomis nepasotinamo troškimo kaupti, įgyti naujų nuosavybių, pasinaudoti viskuo?
Iš esmės, mūsų ekonomika, su savo (daugiau ar mažiau užslėptais) mechanizmais reikalauja vis efektyvesnės manipuliacinės reklamos, kad pažadintų naujus poreikius, surastų naujus vartotojus, būtinai norinčius įsigyti produktą – simbolį - laimės ir sėkmės pažadą.
Už godulio, už troškimo kaupti, krauti, gausinti, slepiasi mūsų baimės ir nerimas.
Taigi, ką daryti? Išeiti iš šios iškrypusios sistemos ir sugrįžti į amatinę būties egzitenciją? Atsisakyti visų perteklinių ir nenaudingų produktų? Pradėti gyventi ekologiškai ir naudoti vien natūralius?
Kai Jėzus kalba apie godumą, atrodo, nurodo dvi kryptis.
Pirmiausia siūlo apmąstyti tiesą, kad mūsų gyvybė nepriklauso nuo turto, net jei jis apstus. Šitaip mums atsiskleidžia tiesa, kurios nelabai norime suvokti. Už godulio, už troškimo kaupti, krauti, gausinti, slepiasi mūsų baimės ir nerimas. Tarsi pinigai galėtų užtikrinti tą gerbūvį, kurį gali padovanoti vien draugystė ir meilė... Tarsi gėrybės gali panaikinti tą vienatvę, kurią kiekvienas nešiojamės viduje ir kurią būtina išgyventi... Tarsi turtai galėtų tapti tuo patikimu pakeleiviu, padedančiu nugalėti kiekvieną abejonę, kiekvieną pavojų, kiekvieną akimirką tos ateities, kuri mums prieš akis ir kurios todėl nežinome...
Jėzus kviečia mus įsižiūrėti į godumo infantilumą. Įvardinti kas jį gimdo ir skatina. Ir išsivaduoti.
Tai nelengva užduotis. Todėl štai antra kryptis.
Budėti, saugotis, nes bet kuri gėrybė gali pasisavinti mūsų širdį ir apakinti.
Pozityvi laikysena: nekrauti turtų sau, bet tapti turtingais pas Dievą.
Bet štai ir pozityvi laikysena: nekrauti turtų sau, bet tapti turtingais pas Dievą. Tai būdas surasti kitas gėrybes, kitas saugumo priemones, kitas realybes, įstengiančias nuraminti mūsų širdį.
Tačiau dėmesio! Neturtas ir saikas, atsižadėjimas kaupti, yra tiesiog neįmanomas, jei nepasitiki Juo ir neturi brolių bei seserų. Neatsitiktinai šv. Pranciškus Asyžietis radikaliai reikalavo iš saviškių tikro neturto ir patikimos brolystės.
