O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“
Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“
O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu.“
Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“
Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“!
Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“
Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Iš Evangelijos pagal Joną 20, 19–31).
Palaiminti, kurie tiki nematę
Šio sekmadienio Evangelija leidžia mums pamatyti pačią pirmąją krikščionių savaitę. Pasinaudosiu vieno iškiliausių italų vyskupų Vincenzo Paglia meditacija. Evangelistas mums pristato pirmąjį Prisikėlusiojo pasirodymą Velykų sekmadienio vakarą ir kitą sekmadienį, po aštuonių dienų. Nuo tada iki šios dienos Jėzaus mokiniai nepertraukiamai, sekmadienis po sekmadienio, ir toliau renkasi į „vakarienbutį“ ar „aukštutinį kambarį“, kad išgyventų tas pačias Velykas, tokį patį susitikimą.
Šis kassavaitinis susitikimas buvo toks lemtingas, kad išstūmė šabo svarbą ir dieną po šabo – sekmadienį – padarė krikščionių diena. „Mes negalime be sekmadienio", – sakė Abitinijos kankiniai teisėjui, pasmerkusiam juos už sekmadienio šventimą.
Pirmąją Velykų dieną mokiniai susirenka į vakarinės menę. Namo durys užrakintos. Bijoma „žydų“. Tiesą sakant, uždarytos veikiau to aukštutinio kambario, o ne širdies durys. Tačiau prisikėlęs Viešpats vis tiek įsiveržia ir atsistoja tarp jų. Pasisveikina. O tada rodo savo kūną, paženklintą žaizdomis. Atrodo, Jis nori įtikinti juos, kad čia tas pats Jėzus, jų draugas. Ir, kad Jis visada bus su jais. Tada Jis iškvepia jiems savo Dvasią ir siunčia į pasaulį būti Evangelijos liudytojais.
Atrodo, Jis nori įtikinti juos, kad čia tas pats Jėzus, jų draugas. Ir, kad Jis visada bus su jais.
Tą vakarą Tomo nebuvo. Kai dešimt mokinių dalijasi savo patirtimis, Tomas skeptiškas: „Kol nepamatysiu Jo rankose vinių dūrio, kol neįleisiu piršto į vinių vietą ir ranka nepaliesiu Jo šono, netikėsiu“.
Kodėl evangelistas, pasakodamas apie pagrindinį Evangelijos ir krikščionių bendruomenės gyvenimo momentą – Velykas, taip vaizdingai pasakoja apie Tomo netikėjimą? Kodėl pabrėžia tokią esminę Tomo „nuodėmę“?
Kažin ar būsime labai neteisūs, jei manysime, jog evangelistas norėjo pasakyti, kad tikėjime niekada netrūks sunkumų ir problemų; kad jų būta nuo pirmųjų krikščionių kartų, nuo pirmųjų krikščionių bendruomenės valandų, ir netgi vienam iš apaštalų.
Evangelijos Tomas yra aistringas, gaivališkas, jausmingas žmogus. Pavyzdžiui, tada, kai Jėzus, nepaisydamas gresiančio pavojaus, nusprendžia eiti prie Lozoriaus kapo, jis sakė: "Eikime ir mes kartu su juo numirti“. O tada, kai Jėzus kalbėjo apie artėjantį savo perėjimą, Tomas atsiliepė: „Viešpatie, kur tu eini, mes nežinome kelio“. Jam visada rūpėjo nenutolti nuo Mokytojo.
O tos pirmosios dienos vakarą Tomui atrodė, kad Jėzaus prisikėlimas, apie kurį jam džiaugsmingai kalbėjo kiti apaštalai, buvo tik bergždžias plepėjimas, tuščios šnekos, nereikalingi žodžiai, tai kas, kad taip trokštami ir tokie gražūs.
Štai jo atsakymas, jo nuoširdus tikėjimo išpažinimas: „Kol nepamatysiu Jo rankose vinių žymės ir neįdėsiu savo rankos į Jo šoną, netikėsiu“. Tai nėra blogas ir kvailas, tai – dosnus tikėjimo išpažinimas. Toks yra daugybės žmonių tikėjimas. Tų, kurie atrodo racionalūs, bet iš esmės yra egocentriški, savo pačių jausmų kaliniai. Šitaip savo tikėjimą išpažįsta visi, kurie mano, kad tik tai, ką gali paliesti, gali būti tiesa. O tai, ko paliesti negali, netiesa.
Tačiau Jėzus, atrodo, priima Tomo iššūkį. Kitą sekmadienį Jis vėl sugrįžta pas mokinius. Šį kartą sambūryje dalyvauja ir Tomas. Kartu su juo dalyvaujame ir mes. Jėzus vėl įeina per užrakintas duris ir tuoj pat kreipiasi į Tomą, kviesdamas jį paliesti Jo žaizdas. Jis priduria: „Nebebūk netikintis, būk tikintis!“
Atrodo, evangelistas leidžia suprasti, kad Tomas nelietė Jėzaus žaizdų. Jam pakako Mokytojo žodžių. Jie pagavo jį jo netikėjime. Anąkart prie Jokūbo šulinio Jėzaus žodžiai atskleidė samarietei jos gyvenimo tiesą. Viešpaties žodis, Evangelija, sugriauna Tomo, o kartu ir mūsų, išdidumą, pasipūtimą, perdėtą pasitikėjimą savimi bei savo tiesomis, savo įsitikinimais.
"Prisikėlusysis, Tu esi mano Viešpats ir mano Dievas!".
Šio sekmadienio Evangelija kviečia mus dar truputį nusižeminti. Kartu su Tomu ir mes turime sušukti: „Prisikėlusysis, Tu esi mano Viešpats ir mano Dievas!". Ne bet koks Dievas ar Viešpats, bet „mano" Dievas, "mano" Viešpats. Mano „Tu“.
Tikėjimas yra būtent šis ypatingas santykis: sakyti „tu“ Dievui, pripažintam ir išpažintam Tėvu. Tikėjimas nėra tik iškilių akimirkų išpažinimas. Tai visų pirma kiekvienos dienos – kasdienos – tikėjimas. Kai stiprios ir švelnios, artimos ir nepakeičiamos prisikėlusio Jėzaus draugystės dėka nugalimas mano egocentrizmas ir išdidumas. Šios draugystės šiluma tirpdo kietumą, nugali netikėjimą. Jėzus, kalbėdamas Tomui, priduria: Palaiminti, kurie tiki, nors ir nematė!" Tai - tikėjimo palaiminimas. Tai - palaiminimas ir mums, kurie atėjome vėliau. Šį sekmadienį Tomas kalba mums apie priimtos Evangelijos palaiminimą. Apie džiaugsmą suklupti prieš Viešpatį. Ir iš širdies pasakyti: „Tu - mano Viešpats ir mano Dievas!“
Visą šį Velykų laiką skaitoma Luko parašyta Apaštalų darbų knyga, kurioje aprašomas pirmosios krikščionių bendruomenės gyvenimas.
Šio sekmadienio ištraukoje pasakojama apie palaimą, kylančią iš tikėjimo prisikėlusiu Viešpačiu. Tikėjimas nėra vien intelektualinis veiksmas, tai nėra abstrakčių tiesų laikymasis. Tai - gyvenimo būdas, kasdienybę persmelkianti logika. Pasaulėžiūra.
Tikėjimas yra bendrystė su Dievu ir su broliais bei seserimis. Štai kaip tai apibūdina Apaštalų darbai: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra“.
