Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite. Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: 'Ramybė šiems namams!' Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus.
Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: 'Jums čia pat Dievo karalystė!'
O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į aikštę tarkite: 'Mes jums nukratome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų, bet vis tiek žinokite: Dievo karalystė jau čia pat!' Sakau jums: ateis diena, kai Sodomai bus lengviau negu anam miestui.
Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje
Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“. O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų.
Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Lk 10, 1-12.17-20).
Pirmiausia ištark: „Ramybė“
Ar atkreipėte dėmesį, kad savo mokinius Jėzus siunčia į tas vietoves, kur pats ketina netrukus apsilankyti? Taigi – jų pasiuntinybės tikslas – paruošti kelią Jam. Jam, kuris ateina.
Amžinas Bažnyčios uždavinys: skelbti ne save. Ne savimi rūpintis. Ne savo vardą padaryti žinomą visiems. Ne sau tinkamą vietą susikurti. Tikro apaštalo įkandin visada eina netikėta, nelaukta, nesvajota Viešpaties buvimo šalia patirtis. Juk apaštalo misijos sėkmė pasveriama ne protingavimu: „viskas man paaiškėjo“. Bet patirtimi: „nesuprantu kas man darosi“...
Kvietimas melsti pjūties Viešpatį siųsti darbininkų, yra kvietimas melsti ne naujų pašaukimų siaurąja prasme – į kunigystę. Tai kvietimas maldauti, kad visi Kristaus mokiniai (vyskupai, kunigai, diakonai, pašvęstieji broliai ir seserys bei kiekvienas pasaulietis ir pasaulietė) nuolat atmintų (ir kasdien vis iš naujo įsipareigotų), jog jiems privalu būti Kristaus pirmtakais. Ruošti Jam kelią.
Apaštalo stiprybė yra Žodis.
O štai tokio apaštalo portretas. Jis ateina su avinėlio klusnumu ir paprastumu. Be smurtavimo, suktybių ir žmogiškų gudravimų. Be piniginės ar sandalų. Be karavano ir bagažo. Jis remiasi ne žmogiškaisiais ištekliais. Nes apaštalo stiprybė yra Žodis.
Nešvaistydamas laiko tuštiems žmogiškiems formalumams (pvz., tradiciškai ilgiems ano laikmečio žydų pasisveikinimams susitikus). Drąsiai ir ryžtingai skelbiant tikrąją taiką. Dievo taiką. Ir taiką su Dievu. "Taikos sūnus" tokią žinutę supras. Atpažins. Priims.
„Ramybė šiems namams ir visiems jų gyventojams“ – nuo seno pasisveikinama, kai liturgija (pvz., Ligonių patepimas ar palaiminimai, ar atnešama Komunija) švenčiama tikinčiųjų namuose. Kadaise mes buvome pratinami sveikintis „Garbė Jėzui Kristui“. Gražu. Bet Evangelijos Viešpats mokė kitaip.
Tie, kurie dalyvauja Mišiose, priima ramybę kaip dovaną. Ir čia – ne linkėjimas. Čia – tikra dovana. Lietuviškas Mišių vertimas mus vedžioja neteisinga kryptimi. „Palinkėkite vieni kitiems ramybės“, turėtų būti padalinkite, pasidalinkite, perduokite ramybę. Kaip dovaną. Ją jau gavote pačiais žodžiais, tariamais apkabinant: „Viešpaties ramybė visada telydi jus“. Tad štai kodėl „į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: 'Ramybė šiems namams!' Čia ne apie mano ramybę. Čia apie Viešpatį Kristų! Jis – mano ir mūsų ramybė.
Krikščionys ne idealistai. Ir ne optimistai. Realistai! Kristus pastebi, kad apaštalas yra vertas atlygio. Šią taisyklę jau ankstyvojoje Bažnyčioje patvirtins ir apaštalas Paulius. Nors, teisybės dėlei reikia prisiminti, kad pats jis ja nesinaudojo. Stengėsi išvengti neteisingų ir nereikalingų interpretacijų. Troško duoti tikro apaštalo liudijimą. Apaštalo be šešėlio liudijimą. Šiandien visuomenėje ir Bažnyčioje vis labiau vertinamas ir trokštamas skaidrumo (taigi ir tyrumo) kvapas – iš jo pavyzdžio!
Apie nepriimančius žinios pasakyta aiškiai: jiems bus blogiau nei kadais sunaikintam senovės miestui Sodomai... Moralizuotojai apie tai pasiruošę paaiškinti plačiau!
O apaštalams didi paguoda: jiems nereikės atsiskaityti už misijos nesėkmę. Kaip ir už sėkmę!
Mūsų vardus Dievas įsidėmėjo amžiams.
Entuziazmo apimtiems septyniasdešimt dviem mokiniams Jėzus leidžia džiūgauti. Ir pats tame jų džiaugsme dalyvauja. Tik kreipia juos į tikresnio – išliekančio džiaugsmo šaltinį. Kai džiaugiesi ne savo mažyčiais pasiekimais. Bet, kad Dievo karalystė bent mažu žingsneliu tapo artimesne žmogui. Kad mūsų vardus Dievas įsidėmėjo amžiams. Nes skelbėme Jo Žodį. Jo žinią apie Dangų. Tai yra, apie Dievą, kuris ne viršuje. Ne už jūrų marių giliųjų. Ne už kalnų aukštųjų. Šalia tavęs.
Su tavim. Arčiau tavęs, nei tu pats sau, pasakytų šventasis Augustinas. Tau.
