„Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems. Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie! Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“.
Tuomet Petras paklausė: „Viešpatie, ar šį palyginimą pasakei tik mums, ar visiems?“ Viešpats atsakė: „Kas yra tas ištikimas ir sumanus užvaizdas, kurį šeimininkas paskirs vadovauti šeimynai ir deramu laiku ją maitinti? Laimingas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį. Sakau jums tiesą: jis paskirs jį valdyti visų savo turtų. Bet jeigu anas tarnas pasakys pats sau: 'Mano šeimininkas neskuba grįžti' ir ims mušti tarnus bei tarnaites, valgyti, gerti ir girtuokliauti, tai to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Jis žiauriai nubaus jį, ir jam teks neištikimųjų likimas.
Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. O kuris nežino [šeimininko valios], kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“
(Iš Evangelijos pagal Luką 12, 32-48).
Kas yra baimės priešingybė?
Nėra nieko baisiau už baimę. Net ramiausią, santūriausią, droviausią, nekenksmingiausią žmogų baimė gali padaryti nenuspėjamu ir nekontroliuojamu smurtautoju. Nėra nieko pragaištingesnio už baimę. Ji atveria duris išankstiniams nusistatymams ir įtarinėjimams. Nuolat skatina gintis. Didžiausias jėgas ir pinigus eikvoti sienų statyboms. Baimė reikalauja atskirti, padalyti. Ir sulaikyti galimus išpuolius. Iš baimės kaimynas tampa priešu. Kolega – konkurentu. Svetimšalis – nepageidaujamuoju.
Štai kodėl Kristus kviečia „mažąją kaimenę“ nebijoti. Nesileisti suvedžiojamam baimės. Ji sugriautų jos gyvenimą. Iškreiptų jos misiją. Pavogtų būties džiaugsmą ir ramybę.
Tačiau kas yra baimės priešingybė? Visi tuoj prisimins drąsą. Ir įžūlumą. Tačiau, tikriausia baimės priešingybė yra pasitikėjimas. Ramus, užtikrintas, neginkluotas ir nuginkluojantis pasitikėjimas. Kupinas vilties. Ir geranoriškumo.
Pasitikėjimas, trokštantis ne apginti praeitį ir pasiektas pozicijas, istoriškai susiklosčiusią situaciją ir laimėtą naudą, bet ateitį, atsinešančią naujumą, vertą didžiausio dėmesio ir neskaičiuojamos aukos.
Jėzus ją kviečia kita kryptimi. Jis kviečia saviškius domėtis tik Dangaus Karalyste.
„Mažoji kaimenė“ nėra kviečiama susiskaičiuoti, įsivertinti savo svorį nacionaliniu ir pasauliniu lygiais... Jėzus ją kviečia kita kryptimi. Jis kviečia saviškius domėtis tik Dangaus Karalyste.
Tuo nauju brolybės ir teisingumo pasauliu, kurį Tėvas yra įsipareigojęs juos apdovanoti. Tai – tikros lažybos. Jos iš esmės nesutampa su konkuruojančių politinių galių siekiais. Su troškimu parodyti vienos nacijos svarbą kitų atžvilgiu. Šiose lažybose – išsilaisvinimas iš visokių gėrių, kurie galėtų tapti apsunkinančia nereikalinga našta („išdalykite jį išmaldai“) ir kaupimas lobių, kurie nevertinami buhalterių ar šiuolaikinių verslininkų („nenykstantis lobis danguje“), talpose, nepavaldžiose laikui ir biržų svyravimams („piniginėse, kurios nesusidėvi“).
Dėl ko šitas radikalios laisvės, vilties kupino neturto, šlovės ir galios svajonių atsižadėjimo reikalavimas? Nes visada išlieka rizika pamiršti kas iš tikrųjų vertinga. Ir širdį pririšti prie kitokių „lobių“. Tai yra, rizika matyti pirštą, kai tas rodo į dangų.
Taigi, lobis yra vienas. Vienintelis. Tai – ta Geroji naujiena, kuri pildosi jau dabar. Tai – tas naujas pasaulis, kurį Dievas ruošia kiekvienam, kuris nusiteikęs juo patikėti ir į jį investuoti visą savo egzistenciją.
Kai lauki ko nors iš tikrųjų vertingo, visa kita įgauna blankesnes spalvas, beveik praranda reikšmę. Mokiniams, tai „mažajai kaimenei“, į kurią Jėzus žvelgia su ypatinga meile, niekas negali būti svarbiau už Dievo planą, Jo malonę, už Jo Sūnaus šlovingą sugrįžimą.
Visi tie, kurie (nežinia dėl kokių keistų motyvų) Jo norėtų stipraus, kovingo, valdingo, nesuprato Jėzaus žodžių ir yra siaubinga kliūtimi, paraidžiui „diabolos“ – šėtonu, suklupimo akmeniu, kurio esame kviečiami saugotis. Logika, kurios jie laikosi, nėra Karalystės logika. Tai šio pasaulio logika. Jo turtų. Jo galių. Jo piniginių. Skirtų išnykti.