Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką.
Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“. (Iš Evangelijos pagal Morkų 12, 38-44)
Atiduoti viską, ką tik turi
Misijonieriai pasakoja apie stebuklus, kuriuos daryti sugeba tik vargšai. Solidarumo, broliškumo, dosnumo stebuklai. Kai neganda ištinka vieną jų, kai kuri nors šeima išgyvena katastrofą, praradusi net vietą kur galvą priglausti, kai būtina staiga gultis į ligoninę, kai neišsiversi be brangių vaistų, tie jų disponuojami maži ištekliai, kartu sudėti, pajėgia išspręsti neišsprendžiamas problemas. Tik dėmesio: maži ištekliai dažnai būna viskas. Visa, ką turi, visa, kas gali duoti menkiausią saugumo garantą, visa, kas ateity neleis patirti bado šmėklos. Todėl misijonieriams tai – stebuklas. Didis ir nuostabus poelgis to, kuris tikrai myli. Ir atiduoda ne perteklių. Viską. Kaip darydavo mamos tamsiais skurdo laikais. Sau neleidusios, tuo duonos kąsniu penėdavo savo vaikus.
Kai turtingieji į šventyklos iždą paaukodavo rimtą sumą, apie jų dosnumą, apie jų poelgio didingumą visi sužinodavo trimito garsu. O sunkios monetos, krintančios į aukų skynią savaime prasmingai žvangėdavo. Savo dosnumo (ir turtingumo) nepaslėpsi.
Pro jo akis nepraslysta, kas paprastai nepastebima daugumai: dosnumas ir meilė.
Kodėl Jėzus negirdi to prasmingo monetų žvangėjimo? Kodėl negali nepastebėti ir nepapasakoti saviškiams apie tai, ko niekas nepastebės. Galbūt todėl, kad Jėzus dėmesingas (smulkmenoms). Pro jo akis nepraslysta, kas paprastai nepastebima daugumai: dosnumas ir meilė.
O tai – esminiai dovaną apibūdinantys elementai. Galbūt todėl, kad Jėzus pajėgia atpažinti ir branginti kiekvieną momentą, kai neskaičiuodami leidžiamės vedini gerumo…
Ką šio sekmadienio Evangelija galėtų pasakyti mums, Vakarų vaikams, įpratusiems vartoti, neturintiems kur dėti pertekliaus? Neišvengsime raginimo permąstyti saviškio dovanojimo logiką. Dovanojame tai kas atlieka? Paveldėtus niekniekius? Drabužių išnaras? Stalo išėdas? Ar „visa, ką turime, visus savo išteklius”?
Lietuvos vyskupai 2021 m. spalio 31 d. kvietė maldoje prisiminti Libano krikščionis. Visose Lietuvos bažnyčiose buvo taip pat organizuojama rinkliava, renkamos lėšos šiai itin sunkioje padėtyje atsidūrusiai šaliai. Taip atsiliepiama į Lietuvą pasiekusį Libano krikščionių, daugelis kurių yra katalikai, priklausantys maronitų bendruomenei, pagalbos prašymą.
Vyskupų kreipimęsi be kito ko sakoma: „Libano Respublika nuo 2019 m. patiria nesibaigiančius išmėginimus: politinę ir ekonominę krizę gerokai apsunkino 2020 m. rugpjūčio 4 d. Beiruto uoste įvykęs milžiniškas sprogimas, sugriovęs didelę miesto dalį. Tiek sostinėje, tiek visoje šalyje labai trūksta medikamentų, degalų, o dėl elektros energijos trūkumo miestai naktį dažnai lieka neapšviesti. Nepaisydami sunkumų libaniečiai rūpinasi 2 milijonais pabėgėlių, dabar besiglaudžiančių mažytės šalies teritorijoje“ .
Nežinau kiek praeitą sekmadienį surinko Lietuvos Bažnyčia tam tolimam mažyčiui kraštui. Girdėjau kai ką sakant, kad nelaikas dabar remti kažkokį Libaną, kai patiems „ne pyragai”…
Stebuklai ne mums?