Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs“.
Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“
Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“.
Jie dar klausė: „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus“.
Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“.
Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“
Aš esu gyvybės duona!
Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.”
(Evangelija pagal Joną 6, 24-35).
Nuo duonos prie gyvybės
Minios entuziazmo priežastis – nedirbo, nemokėjo ir iki soties pavalgė. Jei jau šitaip, jis tinkamas karaliumi. Jo ieško. Jį seka. Net kai jis nori pasislėpti nuo populiarumo (kuris visus vargina).
Štai visų trokštamas momentas – sėkmė. Kodėl nepasinaudojus? Aišku, geriems tikslams. Bendrajam gėriui. Gerovės valstybei. O jei dar ir Dievo karalystės plėtrai. Tėvo planų įgyvendinimui.
Šia prasme Jėzus mus nuvils. Neatrodo, kad jis būtų geras viešųjų ryšių specialistas. Nepajėgia pasinaudoti akimirksnio proga. Ir laimėti minių simpatijas.
Ne, sako, duona yra duona: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties… Kitais žodžiais sakant, ne mano žinia, ne mano pasiūlymas jus traukia, bet nauda, kurią galėtumėte turėti. Kas, Jėzau, taip sako tiesiai šviesiai ir į akis? Nepatogi tiesa paprastai mandagiai nutylima…
Vietoj padėkos už šiltą minios simpatiją, jis kviečia žiūrėti giliau, trokšti “Dievo duonos”, kuri “nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę”.
Keistas bendravimo būdas. Šiandieniai komunikacijos specialistai, kurių konsultacijomis brangiai naudojasi momento viešieji, surauktų nosį.
Čia juk jau viskas padaryta, reikia tik… Jėzui aplinkybės absoliučiai palankios. Šiuo momentu jis neturi jokių konkurentų. Juk niekas nemoka daryti tokių stebuklų. Minią reikėtų tik truputį pakreipti jam naudinga linkme. Minios visada pasiduoda, kai paliečiamos tam tikros jautrios žmogaus sielos stygos. Pasiskolink seniai naudojamą metodą: apžaisk entuziastingas minias.
Jėzus neapžais. Jis nepasinaudos nei baimėmis, nei poreikiais. Vien todėl, kad tai būtų nešvarus žaidimas. Tiesa nesinaudoja apgaule.
Būtent jis, Jėzus, daugybę kartų parodęs neprilygstamą subtilumą ir švelnumą – ypač mažiems, ligotiems, atstumtiems – nesutiks net nežymiai, tik truputį tiesą praskiesti.
Tiesa nesinaudoja apgaule.
Santykiai, kuriuos jis kuria su savo laikmečio žmonėmis, yra aiškūs ir bekompromisiniai. Duonos poreikis ir Dievo troškimas nėra tapatūs.
Supainioti juos ar, dar blogiau, pasinaudoti jais propagandos tikslais, reikštų išduoti Dievo planą. Besivystantį laisve, o ne su išgautu pritarimu. Meilingai besisiūlant, o ne save primetant.
Tas, kuris gailėjosi minios, jos alkio ir jos kančių, dabar tos pačios minios prašo pereiti nuo ženklo į realybę, nuo duonos, kuri pasotina vienai dienai, prie duonos, kuri duoda amžiną gyvybę.
Prie Jo, kuris tam ir tapo žmogumi.
