Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.
Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“.
(Iš Evangelijos pagal Matą 5, 13-16)
Druska ir šviesa
Šį sekmadienį toliau skaitome Kalno pamokslą. Praeitą kaip medus skambėjo mums devynetas “palaiminti – iš tiesų laimingi”. Tarp tų devynių, bent vienas tinka ir man…
Vieni gražiausių įvaizdžių apie mus, Evangelijoje nuskamba šiandien: “jūs žemės druska”, “jūs pasaulio šviesa". Druska visose senovės kultūrose yra esminis kasdienio gyvenimo elementas: ji apsaugo nuo sugedimo, valo (plg. Ez 16, 4; 2 Kar 2, 19-22), gydo ir padeda užsitraukti žaizdoms, maistui duoda skonį ir padeda jį ilgiau išlaikyti.
Be druskos negali. Bet jos reikia nedaug. Kitaip viską sugadinsi. Todėl druska dviprasmė. Biblijoje kalbama ir apie jos niokojantį pobūdį (Teisėjų 9, 45; Sofonijo 2, 9).
Kad druska atliktų savo uždavinį, turi jaustis, bet nesimatyti. Ji turi ištirpti, susivartoti, išnykti. Koks gražus įvaizdis tikinčiojo, turinčio duoti pasauliui skonį! Kitoje vietoje Jėzus kalbės apie kviečio grūdą, kuris, mirdamas duoda daug vaisių (plg., Jn 12, 24).
Senajame Testamente druska, atsižvelgiant į visas šias savybes, yra Izraelio tautos ištikimybės sandorai, kurią Dievas nori ja sudaryti, įvaizdis: “Visas javų atnašų aukas pasūdysi druska. Tenestinga tavo javų atnašoms tavo sandoros su Dievu druskos. Su visomis savo atnašomis turi atnašauti druskos” (Kun 2, 13, plg. Taip pat Skaičių knygos 18, 19 ir 2 Kronikų knygos 13, 5,) kur sandora su Dievu paraidžiui vadinama "druskos sandora").
Druska yra ir išminties sinonimas (plg. Kol 4, 6), ji - Dievo dovana, amžinybės kibirkštis laike. Apaštalui Pauliui 1Kor 2, 1-5) tikroji Išmintis yra Sūnus: "aš atėjau skelbti jums Dievo liudijimo ne iškalbingais žodžiais ar išmintimi. Net buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą. Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės. Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe."
Taigi, atrodo, kad svarbiausia mums tapti panašiais į Mokytoją. Kitas Jėzaus vartojamas mus apibūdinantis įvaizdis, yra šviesa. Vadindamas mus, savo mokinius, pasaulio šviesa, Jis kartoja tai, ką sakė apie save patį: "Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12).
Jėzus kviečia mus tapti panašiais į Jį. Kad šviestų mūsų šviesa, kaip švietė Jo.
Jėzus kviečia mus tapti panašiais į Jį. Kad šviestų mūsų šviesa, kaip švietė Jo: “kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje”. Geri darbai?
Štai jie, iš Izaijo teksto: “Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems” (Iz 58, 7).
Būtent geri darbai, anot Izaijo ir anot Jėzaus keičia pasaulį: “Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, tavoji žaizda bus greitai užgydyta. Tavasis teisumas žengs pirma tavęs, o VIEŠPATIES šlovė palydės iš paskos. Tada šauksies, ir VIEŠPATS atsilieps, kai pagalbos prašysi, jis tars: „Aš čia!“
Tikėjimas juk ne idėjos ar ideologija. Ne žodžiai ir deklaracijos.
Kai tarp savųjų pašalini priespaudą, nedarai skriaudos, ko blogo nekalbi, paduodi alkstančiam duonos, palengvini varguolio gyvenimą, tada tavoji šviesa užtekės tamsoje, – tamsa bus tau šviesi kaip dienovidis” (Iz 58, 8-10).
Tikėjimas juk ne idėjos ar ideologija. Ne žodžiai ir deklaracijos. Tikėjimas – visa atnaujinantis ir nušviečiantis susitikimas.
