Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: 'Kas mane palietė?'“
Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.
Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“. Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talitá kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti“. (Mk 5, 21-43)
Vien tikėk!
Vien tikėti kvečia Jėzus Jajirą, išgirdusį apie dukrelės mirtį. Tada, kai kai kurie jį ragina nesivarginti pačiam ir negaišinti Mokytojo, Jėzus ragina tęsti savo tikėjimo kelionę. Na, neužtenks tikėjimo kibirkštėlės, nepakaks iš nevilties kilusio maldos įkarščio, kai kabiniesi į bet ką, kad tik vienas neliktum. Pasirodo, reikia kai ko daugiau. Besitęsiančio tikėjimo. Tikėjimo, kuris pereina tamsiausius egzistencijos vingius.
„Vien tikėk!“ yra reikalavimas, skirtas ne vien Jajirui, bet ir mums.
Žinia apie mirtį sunaikina pasveikimo viltį. Ko gali tikėtis kai viskas baigta? Tačiau pasirodo, kova su liga ir mirtimi, su visu tuo kas žmogų žemina, įkalina, stato į pavojų, tik prasidėjusi. Stebuklas, kuris įvyks bus ženklas, tik ženklas to kas vyksta. O tai kas vyksta, gimsta iš susitikimo. Dievo ir žmogaus susitikimo. Su gydančia Dievo jėga ir žmogaus pasitikėjimu.
Be Dievo veikimo mirtis, atrodo, viešpatauja visatoje, nes niekas negali jos sustabdyti. Įsidėmėk: be žmogaus tikėjimo visa keičianti meilės jėga veikti negali.
„Vien tikėk!“ yra reikalavimas, skirtas ne vien Jajirui, bet ir mums. Taip mums primenama būtinybė su Dievu kurti gilius ir tvarius santykius.
„Vien tikėk!“ skatina nepalikti „likimo valiai“, kai viskas atrodo baigta. Per Jėzų Dievas nori keisti žemės veidą ir duoti netikėtą atsaką esmingiausiems žmogaus troškimams. Tai daro labai paprastai. Per santykius, gimstančius iš meilės, iš užuojautos, iš gerumo. Ir laukia atsako, išreiškiančio visišką pasitikėjimą.
Tarp kitko, veiksmas, kuriuo mergaitė pakviečiama gyventi, neturi nieko keisto, ezoteriško ar magiško. Jėzus paima mergaitę už rankos ir paprasčiausiai sako: „Kelkis, Talita!” Šiame veiksme, šiuose žodžiuose mes galime atpažinti veikimą Dievo, išplėšiančio iš mirties gniaužtų, pastatančio ant kojų, duodančio jėgų eiti ir keliaujančio su mumis per gyvenimą.
Kai susivokiame, kad patys neturime jėgų keltis ir eiti, jis paima mūsų jam tiesiamą ranką.
Kai susivokiame, kad patys neturime jėgų keltis ir eiti, jis paima mūsų jam tiesiamą ranką. Kad mus išgydytų. Kad patirtume išlaisvintą egzistenciją. Kad, išsivadavę iš mirties ir blogio galios ir palydėti prie gyvenimo šaltinių, ragautume naujos gyvensenos skonių.
Visa tai neliks nepastebėta. Ta pakelianti draugiška ranka privalės dalyvauti žūtbūtinėje kovoje. Ir Dievo Sūnus apsispręs priimti blogio iššūkį plikomis rankomis, nepridengtu veidu.
Nebijodamas rizikuoti. Nebijodamas būti sužeistu. Nebijodamas kančios. Nei mirties. Iš meilės. Vien iš meilės. Kad triumfuotų gyvybė ir gyvenimas, išlaisvintas nuo naštų, pagydytas nuo žaizdų, paguostas dievišku ir žmogišku artumu.
