Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta.
Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose. (Lk 2, 16-21)
Dievo Gimdytoja
Evangelija vėl kviečia mus matyti pasaulį Betliejaus piemenų akimis. Jie – tikinčiųjų pavyzdys. Buvo laikomi tokiais nešvariais ir nusidėjėliais, kad negalėjo dalyvauti oficialiose religinėse apeigose, o Viešpaties žvilgsnis krypo į juos.
Naktis prisipildė šviesos, o jų gyvenimas įgavo prasmę ir tikslą, kurio verta siekti. Anie paprasti piemenys tapo pirmaisiais krikščionimis: jie klausėsi angelo žodžio, palikę savo kaimenes skubėjo į nurodytą vietą. Krikščionys yra visada „išėjime“ iš savęs pačių ir iš įprastų erdvių, ir pasirįžę pasiekti Dievą ir žmones. Prisiminkime gailestingumo popiežių Pranciškų, kviečiantį nebijoti prarasti išgelbėtuosius, bet bijoti neišgelbėti prarastųjų...
Prisiminkime gailestingumo popiežių Pranciškų, kviečiantį nebijoti prarasti išgelbėtuosius, bet bijoti neišgelbėti prarastųjų.
Anie piemenys grotoje pamatė kūdikį. O pamatę papasakojo kas buvo jiems apie jį pasakyta. Šiais dviem sakiniais yra nusakomas visas krikščionio gyvenimas. Jei aną naktį apie kūdikį jiems kalbėjo angelai, tai nesunku įsivaizduoti, kad grotoje kūdikį parodyti jiems turėjo Motina. Marija, kuri, kaip evangelistas pastebi, dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje.
Aštunatąją Kalėdų dieną, šiandien, liturgija kviečia įsižiūrėti į Mariją ir pagerbti ją didžiausiu vardu: Dievo Gimdytoja, graikiškai Teotokos. Nepamirškime, kad Marija niekada nėra viena. Ji – su Sūnumi. Įsčiose, paskui glėby, vėliau – ant kelių, kaip Mikelandželo garsiojoje Pietoje.
Betliejaus grotoje, įsivaizduoju, piemenys įsižiūrėjo ne į ėdžiose gulintį, bet ant motinos rankų laikomą kūdikį. Ji jį rodo aniems ir šitiems, dvidešimt pirmojo amžiaus, nešvariems nusidėjėliams. Kaip rodys iki pasaulio pabaigos visiems, kam reikia išgelbėjimo.
Marija su Kūdikiu ant kelių ar glėby yra labiausiai paplitęs Dievo Įsikūnijimo vaizdinys. Rytų Bažnyčioje taip labai pabrėžiamas šis vienintelis Sūnaus ir Motinos santykis, kad tiesiog nėra ikonų, kuriose Marija būtų vaizduojama viena, be Kristaus. Jos egzistencijos prasmė – Kūdikis. Ji gyvena tam, kad Jį gimdytų ir parodytų – dovanotų pasauliui. Čia ikona Marijos, bet ir Bažnyčios, ir kiekvieno krikščionio! Meilingai apkabinti Viešpatį ir Jį parodyti visiems...
Kaip piemenys grotą paliko garbindami ir šlovindami Dievą už visą, ką buvo girdėję ir matę, panašiai ir mes paliekame praėjusius metus. O į Naujus žengiame su Jėzumi glėby. Norime Jį parodyti visiems. Būtų galinga, jei dėl to visi žmonės, kurie girdės apie Jį, kaip aną kartą stebėtųsi. Tačiau mūsų žmonės stebisi visai kitokiais dalykais. O galbūt turėtume savęs paklausti ar yra „piemenų“ (o juk kiekvienas krikščionis yra piemuo – sargas savo broliams), kurie pajėgia perduoti žinią apie džiaugsmą, kuris dovanojamas susitikime su tuo Kūdikiu.
Bet juk taika - ne mūsų sukuriamas produktas. Kiek kūrėme, tiek naikinome. Taika - tai Dievo dovana. Ir palaimintas, kas ją priima.
Jau tapo tradicija pirmą Naujų metų dieną melstis už taiką. Bet juk taika - ne mūsų sukuriamas produktas. Kiek kūrėme, tiek naikinome. Taika - tai Dievo dovana. Ir palaimintas, kas ją priima. Turi. Ir pasidalinti gali. Mes turime melsti vieni už kitus ir vieni kitiems linkėti, kad sugebėtume priimti!
„Taip laiminsite izraeliečius. Sakykite jiems: VIEŠPATS telaimina ir tesaugo tave! Teleidžia VIEŠPATS šviesti tau savo veidą ir tebūna tau maloningas! Tepažvelgia VIEŠPATS į tave maloniai ir tesuteikia ramybę!“ (Sk 6, 22-26)
Su šiuo senoviniu palaiminimu įžengiame į Naujus metus. Mes esame tikri, kad Viešpats budės, diena iš dienos lydės mus, bus arti, bus šalia, bus su mumis. Mes pasitikime ne vienos radijo stoties šūkiu „Viskas bus gerai“, bet Viešpaties žvilgsniu. Arba, kaip sakytų mano bičiulis žydas, Viešpaties šypsniu.
